Kelionių įspūdžiai » Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą

Tūkstantmečio dviračių žygis per Lietuvą

 

Startas: Vilnius, Katedros a. Finišas: Klaipėda, Teatro a.

Viso nuvažiuota 535 km.
Gryno važiavimo laikas: 34 val 49 min
Daugiausiai per dieną nuvažiuota 86 km.
Važiuota per Vilniaus r., Trakų r., Elektrėnų sav., Kaišiadorių r., Prienų r., Kauno r., Šakių r., Jurbarko r., Pagėgių sav., Tauragės r., Šilalės r., Šilutės r., Klaipėdos r.


Pernai po žygio po Lenkiją, kalbėjomės kur šiemet pasiduoti. Sklandė idėjos apie Čekiją, Gotlando salą ar Latvijos kurią dalį. Bet šiemet švenčiamas tūkstantmetis pakoregavo planus. Tad žygis gavo skambų pavadinimą „Tūkstantmečio žygis per Lietuvą“, o maršrutas grubiai irgi aiškus – reikia pervažiuoti visą Lietuvą. Prologe Medininkai – Vilnius sudalyvauti nepavyko – priešatostoginių darbų krūva. O įspūdžiai apie visa kitą jūsų akims.


1 diena
Vilnius – Lentvaris – Trakai – Semeliškės – Liaukiškės

 

 

Startas ryte, Katedros a. Darniai riedame Gedimino pr., Vingio parke. Gera, oras puikus, nors žadama, kad dieną bus labai karšta. Išvažiuojame į Savanorių pr. Jo labai bijau. Bet nieko, visai gerai važiuojasi „A“ juosta. O ir troleibusų nematyt, tad ir jiems nesipainiojam. Net į Savanorių kalną užvažiuoju be jokių didesnių problemų, nors maniau reiks stumtis. Sukam link Lentvario. Kalniukų nemažai, bet riedasi visai smagiai. Lentvaryje grupė išssikiria, dali, tame tarpe ir aš, nepasukame ten kur reikia ir galų gale atsiduriame pagrindiniame Vilniaus – Trakų plente. O eismo intensyvumas! Mašina viena paskui kitą. Gerai, kad dar kelkraštis platus, spraudžiuosi kuo dešiniau. Pradžioje Trakų kamštis, čia ir aplenkiame visus lėkusius. Papietaujame kibinais, maudynės Galvėje ir vėl į kelią! Labai karšta, o ir tas kelias į Semeliškes toks vaizdas, kadpastoviai kyla. Pravažiuojame Akmenos ežerą. O žmonių, žmonių… Kaip kokiam geram roko festivalyje. O juk visi tik maudytis susirinko. Mes važiuojame toliau. Labai karšta. Sukam į šoną, prie ežeriuko. Maudynės. Vėl kelias. Už Semeliškių dar vienas ežeras. Vėl maudynės. Paskutiniai 12 km žvirkelis. Prisimenu kas tai yra, geras lietuviškas žvyrkelis. Atidaužo viską. Skaičiuoju kilometrus iki nakvynės vietos. Kur ji? O priekyje toks kalnas! Uch, gerai, nereikės bent šiandien į jį važiuoti. Sodyba dar prieš jį. Nuovargis tikrai didelis. Jėgų užteko tik dušui ir pavalgyt. Paskui be jokių vakarojimų miegot. Ryt laukia sunki diena.

 


2 diena
Liaukiškės – Mūro Strėvinykai – Žiežmariai – Kaišiadorys – Žiežmariai – Kruonis – Darsūniškis – Sekionys

 

Labai bijom vakarykščio žvyrkelio, o jo turėtų būti iš viso apie 20 km. Beveik vieningai nuspręsta bandyti judėti link tikslo miško keliukais. Žemėlapio ir vietinių pagalba gana gerai išvažiuojam. Pakeliui maudynės dar vienam ežeriuke. Iki Mūro Strėvinykų likus apie kilometrą išvažiuojam į žvyrkelį. O tu siaube! Dar tokios tarkos nebuvau matęs. Laimei pačiame miestelyje prasideda asfaltas. Gasdina, kad toks pats žvyrkelis laukia iki pat Žiežmarių. Net 8 km. Bet viskas ne taip baisu. Iš karto už Strėvinykų laukia puikutėlis, šviežutėlis asfaltėlis. Ir eismo nulis. Ir dar kelias visą laiką į nuokalnę! Smagumėlis! Šioje atkarpoje ir pasiekiu savo žygio greičio rekordą – 56 km/h. Žiežmariuose laukia dar vienas ekstrymas – dviratį reikia persivaryti per autostradą Vilnius – Kaunas. Bėgom bėgom, sėkmingai tą padarom. Kaišiadoryse pietūs itališkame restorane. Orų prognozės gąsdina, kad popiet prasidės lietus. Pietaujant dangus ir grasina tuom, bet nulyja vos vos, labai silpnai. Užtat girdisi perkūnas. Po piet dar suvažinėjame 10 km ratuką, idant pažiūrėt vieną namą. Ir tai dar nepaskutinis ratas. Grįžtame atgal į Žiežmarius, tiesa, kitu keliu. Pakyla vėjas. Smarkokas. Ir dar priešakinis. Va kas dviratininkui baisiausia! Rodos stoviu vietoje. Vos paminu 3-4 pavara. Vėl Žiežmariai, sukam link Kruonio. Vėjas dar sustiprėja. Siaubas, kaip sunku! Ženklas „Kruonis – 13 km“. Na kaip nors. Nuvažiavus apie 3 km vėl ženklas „Kruonis – 13 km“. WTF? Norisi trenkti dviratį. Vėjas nesilpnėja. Mini mini, o vaizdas, kad stoviu vietoje. Dar pravažiuojančių gezų gvardija su „golfu“ kažką rėkauja. Duok durniui kelią. Bet kaip sunku minti! Na dar dar. Liko 7 km… 6… 5… Akyse juoda. Galų gale sankryža, iki Kruonio keletas km, bet jau nuokalnė, lengviau. Kruonyje nusprendžiu, kad šiandien užteks. Sėdu į mašiną. Lekiam į nakvynės vietą. Išvažiavus iš Kruonio, suprantu, kad padariau klaidą atsisakęs važiuoti dviračiu. Vėjas nurimo, kelias labai gražus ir visą laiką beveik nuokalnė. Tik juoduojantis dangus baugina. Bet lietaus negauna niekas. Jis prampliumpa, kai paskutinis dviratininkas atvyksta į nakvynės vietą. Vakarieniauti bėgam jau gerai pliaupiant. Bet nieko, svarbu, kad ne kelyje užklupo.
 

 

3 diena
Sekionys – valtimi į kitą Nemuno pusę – Pakuonis – Išlaužas – Garliava – Ringaudai

 

Iš pat ryto svarstomos dvi alternatyvos: važiuoti 25 km ratą, ar bandyti susirasti valtį ir bandyti dviračius persikelti į kitą Nemuno pusę. Dauguma už antrąjį variantą: nevilioja vėl kažkeliolika km važiuoti žvyrkeliu, o paskui dar ir didelio intensyvumo plentu. Paskolinti valtį geranoriškai sutinka sodybos, kur nakvojome, šeimininkai. Pamažu pamažu (valtyje max telpa 2-3 dviračiai ir 2-3 žmonės, iš kurių vienas dar turi grįžti). Bet per 1,5 va;. visą logistikos kompaniją sėkmingai baigiame.

 

 

 

 

Paskui keletas km visai padoriu žvirkeliu ir mes jau Pakuonyje. Toliau jau asfaltas. Išvažiuojame į plentą Alytus – Prienai – Kaunas. Truputį bijau: kelias siaurokas ir tikrai gana intensyvus. Bet nebuvo taip blogai. Eismas intensyvokas, bet vairuotojai Lietuvoje jau pradėjo pastebėti dviratininkus (na bent jau daugumas vairuotojų). Pietūs Išlauže, įstaigoje keistoku pavadinimu „Gyvukų užeiga“. Ilgakiemyje sukam nuo plento. Vietiniai keliukais labai sėkmingai kertame kampą ir mes jau Juragiuose. Iš ten puikus, pustuštis plentas einantis lygiagrečiai „Via Baltica“. Aplink formuojasi juodi lietaus, atrodo lietaus neišvengsime. Dalis iš anksto velkasi lietpalčius. Praminam juos „lietaus atbaidytojais“. Jie dirbo puikiai, lietaus taip ir nesulaukiame. Įvažiuojame į plentą Kaunas – Šakiai. Juo važiuot vos 3 km, bet sunku. Mašinos viena po kitos. Nieko nuostabaus, po 17 val., daugelis po darbo kažkur važiuoja.
 

 

4 diena
Ringaudai – Kačerginė – Zapyškis – Pavilkijys – (keltas per Nemuną) – Vilkija – Seredžius – Veliuona – Raudonė

 

Ryte, kad nevažiuoti tuo baisuoju plentu sukam į Kačerginę. Fainas, kurortinis miestelis. Tačiau vistiek tenka išvažiuoti į tą plentą. Gerai, kad šį kartą eismas visai neitensyvus. Užsukam prie Zapyškio bažnytėlės nusifotografuoti, paskui dar truputį tuo plentu ir sukam link Kriukų.

 

 

O ten tai smagumas. Platus plentas su beveik nuliu judėjimo. Ir vėjas nepučia, tad tikras smagumėlis. Nė nepajutau kaip atmyniau iki kelto. Čia irgi gera atrakcija. Maža Lietuvoje tokių vietų.

 

 

 

 

Persikėlus į kitą pusę užkliumpa liūtis, bet radom kur pasislėpti, o ir tetruko ji kokias 5 min.


Už Vilkijos speciali, atitverta nuo kelio atkarpa dviračiams. Vienas malonumas tokia važiuoti. Tik trunka ji vos 5 km. Bet ir šiuo plentu važiuoti visai gerai. Pakyla vėjas. Ir vėl priešpriešinis. Minti darosi sunkiau. Seredžius. Lydinti mašina prisipildo pavargusių. Sau, mintyse, pasisakau, turiu ištverti. Važiuojam toliau. Vėjo šuorai veidan bloškia dukles ir smėlio smiltis. Badosi. Važiuoju toliau. Minti sunku. Veliuona. Stojam pietaut. Pasiilsiu. Paskutinis 10 km. Pagaliau Raudonė. Tik dviratį kalnan reikia užsistūmti. Nakvynės šeimininkai svetingi: skaniai pamaitina, pavedžioja apie Raudonės pilį, po malūną. Daug pasakoja. Labai įdomu, ačiū jiems.

 


5 diena
Raudonė – Jurbarkas – Smalininkai – Viešvilė – Vilkyškiai

 

Vėjas atrodo nenurimęs. Ką bedarysi. Važiuojam vistiek. Nuo Raudonės dviračių takas, bet jis sukasi nuo plento į kalną. Bandom važiuoti. Užkilęs vingiuoja šlaito viršumi. Keletas km žvyrkelio, bet nebaisaus. Vėliau grynas, tikras, asfaltuotas dviračių takas. Ir vaizdai gražūs. Leidžiamės link plento. Deja, nuo kalno važiuoti neišeina, reikia varytis: padaryti laipteliai ir takelis-lovys dviračiui varytis. Vėliau atkarpos arba plentu, arba, trumpos, dviračių taku. Viena tesiasi vos kelis šimtus metru, užtat pilna stiklų pridaužytų. Čia Ž praduria padangą, tenka stoti, keisti. Kiti spėja sulakstyti iki Panemunės pilies. Nuo Skirsnemunės vėl prasideda dviračių takas, jis suka nuo plento, palei pat Nemuną. Vėjas aprimęs, minti labai smagu. Pietūs Jurbarke, toliau į kelią. Už Jurbarko kelias sukasi tolėliau Nemuno, tad ir vėjo beveik nebesijaučia. Užsukam į Smalininkus. Kai kas aplanko vandens matavimo stotį, aš tingiu. Už Smalininkų labai smagus kelelis alėja iki plento. Toliau nuobodokas minimas plentu: kelias tiesus kaip styga, nieko įdomaus, visą laiką pamiškė. Viešvilė. Stojam prie parduotuvės, keli išsimaudo miestelio paplūdimyje. Važiuojam toliau. Iki Vilkyškių nė nepajuntu kaip atvažiuoju, rodos įgavau antrą kvėpavimą.

 


6 diena
Vilkyškiai – Bitėnai – Rambyno kalnas – Vilkyškiai – Tauragė

 

Šiandien nedaug km, tai truputį kultūrinamės. Užsukam į M. Jankaus muziejų, pabūname ant Rambyno kalno.

 

 


Bandome ieškoti takelių link Tauragės plento. Žemėlapyje susiradę bandom važiuoti. Deja, užtikti vietiniai, patikina, kad tuo keliukiu niekas nebevažinėja jau senai ir jis visas užžėlęs. Tenka suktis atgal. Kiek pasvarstę sukam atgal į Vilkyškius ir bandom iš jo pasiekti Tauragės plentą. O ten žvyrkelis. Baisus. Vietomis tarka žiauri, vietomis klampus smėlis. Ir taip 12 km. Atvargstame juodai. Užtat pasiekę plentą lekiame kaip pašėlę. Net Lauksargiuose nestojame, nors senokai nusistovėjo tradicija kiekviename miestelyje sustoti ir aplankyti vietos parduotuvę. Labai greitai pasiekiame ir Tauragę. Čia prie užtvankos stojame pietaut. Po pietų kiekvienas kas kaip pasiekiame nakvynės vietą. Čia vakare širšė įgelia Živilei į ranką. Ranka ištinsta baisiai. Jau kyla mintis važiuot į ligoninę. Strioko daug buvo

 

 

7 diena
Tauragė – Pagramantis – Šilalė – Pajūris – Žemaičių Naumiestis

 

Ryte Živilės ranka vis dar baisiai ištinus. Šiandien ji dviračiu nevažiuos, sėdasi mašinon. Na o mes miname toliau. Už Pagramančio prasideda lietus. Pirmas rimtas šioje kelionėje. Gelbsti lietpalčiai. Lyja iki pat Šilalės. Vos įvažiavus į ją nustoja. Ieškome kavinės užkąsti, kad būtų lauke (dviračius juk reikia saugoti), nerandame. Užkandžiaujame už Šilalės esančioje degalinėje. Važiuojame toliau. Oras visai pasitaiso. Ir nekaršta, tad minti visai malonu. Tik karts nuo karto kylantys vėjo šuorai trukdo. Dar užkandame ir Pajūryje. Lekiam toliau. Užpakalio skausmas lydėjęs nuo beveik pirmos dienos atbunka. Adaptuojasi – pamaniau, gaila, tik kad tai įvyko priešpaskutinę dieną. Tenka pervažiuoti visą Žemaičių Naumiestį iki nakvynės vietos. Ech, nemaža šiandien kilometrų. Bet važiavosi tikrai gerai.
 

 

8 diena
Žemaičių Naumiestis – Švėkšna – Saugos – Lankupiai – Priekulė – Klaipėda

 

Živilė jau mina kartu, ranka atlėgo. Nesunkiai nuriedame iki Švėkšnos. Čia keičiame numatytą maršrutą, išsigąstame keliolika km žvyrkelio ir vietoje Agluonėnų sukame link Saugų. Čia asfaltas ir eismo nulis. Smagu. Saugose stojame degalinėje ledų. Čia pat bendrakeleivei nuleidžia padangą. Keitimas užtrunka. Žygio vadas turi tam tikru laiku pasiekti Klaipėdą, tad išlekia. O mes neskubame niekur. Nuspręsta, kad Šilutės – Klaipėdos plentas per daug judrus ir per daug siauras. Link Priekulės žadam važiuoti keliukais, o paskui jau „Eurovelo“ trasa. Aišku tie keliukai tai žvyrkelis. Bjaurokas. Gerai, tik kad kokie 7 km, paskui asfaltas. Būtų gerai, jei ne tas vėjas. Bet galų gale Priekulė. Čia pietaujam. Bandom važiuoti „Eurovelu“. Šis keliukais veda link Minijos. Man visai patiko, nors Ž atrodo lyg ir skundėsi. Paskui Šernai, Lybartai ir jau Klaipėda. Pačioje Klaipėdoje visai patiko dviračių takų gausa. Beveik vien jais pasiekiame centrą. Tiesiai kartais takas nei iš šio nei iš to dingsta, bet žiū vėl ne už ilgo atsiranda. Finišas buvo numatytas Teatro a. Ten, kaip ir visur Klaipėdos centre šurmuliuoja „Europiada“. O ir žygeiviai kas kur išsibarstė. Vieni jau finišavo prieš kokias 3 valandas. Tad darnaus finišo ir atsisveikinimo su žygio dalyviai nebuvo. Gaila. Užtat mes iš numatytų 56 km prisukome 86 km. Vis iš tos žvyrkelių baimės :)

 


Dar keletas sakinių.
 

Čia kai kas teiravosi kaip vyksta toks žygis tai paaiškinsiu truputį. Važiavo mūsų 15, nakvojome kaimo turizmo sodybose. Po visos dienos minimo, norisi komforto, nors aš neatsisakyčiau ir nakvynių palapinėse. Visos nakvynės būna rezervuotos iš anksto, maršrutas irgi planuojamas anksti. Čia tuo užsiima žygio idėjinis vadas ir organizatorius Arnas. Visi dalyvių daiktai pervežami lydinčiu automobiliu, dviračiais vežamės ne daug daiktų. Automobilį pervaro vienas iš žygeivių, pasiskyrstę dienas. Šiemet prieš pat žygį vienam iš dalyvių lūžo kojos pirštas, tad šis visas dienas ir vairavo. O šiaip būtų kiekvienam tekę kažkurią dieną pavairuoti. Nors mūsų 15, mes krūvoje nevažiuojame, tai ir gana pavojinga plente (didesnę grupę sunkiau juk aplenkti), o be to kiekvienas turi skirtingų pomėgių. Vieni mėgsta miško keliukus ir šunkelius, kiti mėgsta plentą. Vieni važiuoja greitai, kiti lėčiau. Būna numatomi susitikimo punktai (dažniausiai tai būna kokio kaimo ar miestelio parduotuvė) ir važiuojam kas sau grupelėmis. Pernai daugiau važinėjau su miškininkais, šiemet beveik vien tik su plentininkais.
Kur važiuosim kitais metais? Neturiu supratimo. Ar važiuosiu kitais metais? Būtinai!