Kelionių įspūdžiai » Po mafijos ir apelsinų kraštą. Sicilija

Po mafijos ir apelsinų kraštą. Sicilija

 

Šis rašinėlis skirtas visų pirmiausia sau. Bet tikiuosi patiks skaityti ir kitiems. Na ir iš klaidų pasimokyti. Tai buvo pirma kelionė su mažu vaiku (mūsiškei 1 metai 7 mėnesiai, bendrakeleivių vaikui 11 mėn), bet planuojant kelionę mažų vaikų faktorius nebuvo labai įskaičiuojamas. Todėl planai važiuojam 300-400 km per dieną, pakeliui sustojant kur įdomu, faktiškai griuvo, nes vis tiek reikėjo taikytis prie vaikų režimo. Na bet vis tiek kelionė gavosi bent jau man gana įdomi ir įspūdžiais dalinuosi čia.

 

Pirmoji dalis yra skirtas labiau pasiruošimui ir nuvykimui iki vietos. Čia nebus fotografijų, nes ir rodyti nėra ką. Beje, fotografijų, su vaiku keliaujant, gavosi labai nedaug. Gaunasi, kad labiau vaiką ganai nei turi laiko viską pro objektyvą apžiūrėti. Čia žmonai galioja, aš tai iš viso tik su vaizdo kamera vaikščiojau.

 

 

PASIRUOŠIMAS
 

Ši kelionė gimė gana anksti. Berods tarpušventyje čekų avialinijos paskelbė akciją savo skrydžiams. „Ant bajerio“ suvedus savo šeimą: 2 suaugę ir 1 metų kūdikis skrydžiui į Barceloną gavau labai priimtiną kainą. Iš karto kilo mintis pavasario gale ten nuskristi ir pagyventi kokią savaitėlę kokioje nors Costa Bravos pakrantės kurorte, kartu aplankant aplinkinius įdomius objektus. Pasidalinus savo pamastymais su savo Brangiaja buvau patikintas, kad sumastymas yra geras ir buvo duotas sutikimas planuotis. Vaikas jau paaugo, jau senokai kur toliau buvom išsiruošę, laikas tikrai keliauti. Vaikas paaugęs, bet vis tik mažas, tad galutinai nuspręsta, kad gyvenam vienoje vietoje ir su nuomota mašina pavažinėjam po apylinkes. O gal kompanijoje smagiau būtų? Pasidalinom savo planais su pusbrolio šeimyna ir šie entuziastingai sutiko prisijungti. Ką gi sutarėm ir beliko tik nusipirkti avia bilietus. Bet, deja... Pasirodė, kad čekų pasiūlyta „patraukli kaina“ buvo ne visai šeimai, o tik vienam suaugusiajam. Visai šeimai ta kaina pasidarė visai nepatraukli. Tad čekų pasiūlymo mandagiai atsisakėm. Bet planai yra planai. Jų griauti nesinorėjo visai. Nutarėme „gaudyti“ avialinijų pasiūlymus ir atsiradus kokiam geram čiupti. Kelionės kryptis buvo Ispanijos pajūris, Portugalija. Pusbrolis bandė įkyriai siūlyti Italiją. Nes jis mokosi italų kalbos ir jam būtų visai smagu tą kalbą išbandyti natūralioje aplinkoje. Mane kažkaip Italija labai nežavėjo, tad aš mandagiai vis nusukdavau kalbą. Kelionės laikas buvo pasirinktas rugsėjis. „Nes jau bus mažai turistų ir daug vaisių“. Tad beliko laukti avialinijų pasiūlymų. Sausio pabaigoje gavau pranešimą apie Lufthansos akciją. Labai susigundžiau skrydžiu į Faro. Šeimai bilietai apie 2000 Lt, bet skrydis visai patogus: dieną skrydis į Frankfurtą, ten pora valandų oro uoste ir skrydis į Faro. Pusbrolio šeima mykė, kad jiems nelabai patinka skraidyti, o čia iš karto du skrydžiai per dieną ir ar nėra kokio tiesioginio. Nėra į ten tiesioginio, sakiau. Skrydis Ryanairu į Alikantę pasirodė brangokas, vos ne tiek pat kiek su Lufthansa. Į Barceloną iš viso tiek Ryanair, tiek Wizzair skrenda naktį. Vienas atskrenda į ten 12 val nakties, kas mūsų laiku jau reiškia 2. Kitas parskrenda į Vilnių 2:30 nakties. „O į Italiją?“, nenusileido pusbrolis. Su viltimi, kad nieko gero nebus suvedžiau Romą. Ir ką gi: kaina dvigubai mažesnė nei su Lufthansą, jau suvedus net bagažą ir priority. Skrydžio laikas idealus: į ten skrydis 14 val, iš ten 10. O gal tikrai Italija? Vėliau su Živile svarstydami šį pasiūlymą priėjome išvadą, kad norime į Siciliją. Iš pažiūros įdomi sala. Mano mama, pabuvojusi ten berods 1996 metais vis dar pasakoja apie ją. Vadinasi tikrai ten bus įdomu. Mintyse kilo idėja nuskristi į Romą, ten išsinuomavus automobilį per kelias dienas nuvažiuoti iki Sicilijos, ten savaitę praleisti vienoje vietoje ir vėliau per kelias dienas gryžti į Romą. Būsimų bendrakeleivių šeimai toks planas tiko, tad nieko nelaukiant jau sausio mėnesį buvo nupirkti Ryanair‘o bilietai skrydžiui rugsėjo 8-20 dienomis reisu Vilnius – Roma – Vilnius. O kadangi skrendam su mažais vaikais, tai kad nesistumdyti ir neturėti problemų su bagažu buvo nupirktas Priority įlaipinimas ir dar porą lagaminų į bagažą. Kaip ir sakiau tai vis tiek gavosi dvigubai pigiau nei „akcijiniai“ Lufthansos pasiūlymai. Kaip parodė ateitis būtent tomis dienomis, kai skridome Lufthansa dar sumastė pastreikuoti, tad manau, kad neprašovėme. Nors dabar mąstant gal dar reikėjo palaukti ir Ryanair‘o gerų pasiūlymų. Bet labai jau norėjosi bant apčiuomiamų kelionės pamatų. Dabar gi turint bilietus nėra kur dėti ir bet kuriuo atveju keliauti teks :). Bilietai yra, laikas pradėti ir kelionę nuomoti.


Planavimą pradėjau nuo automobilio nuomos paieškos. Čia ko gero buvo viena iš mano klaidų. Vis dėl to mašinos reikia ieškoti prieš pat kelionę, likus ne daugiau kaip porą savaičių. Autonuomoje konkurencija didelė, pasirinkimas bus. O artėjant laikui kainos tikrai pastebimai krenta. Bet aš to dar nežinojau ir gana intensyviai ieškojau mums automobiliu. Važiuojame 6-iese (kas, kad 2 vaikai neturintys nė dvejų metų). Plius lagaminai, vaikų vežimėliai. Reikia didelės mašinos. Net toks Ford Galaxy mums ko gero netiko: daiktai gali netilpti. Idealiausia būtų MB Vito. Tokio ir ieškojau, bet jų kainos nedžiugino. Kaina už 11 dienų siekė 1000 EUR. Tuo pačiu, kai už kokius Fiat Panda, ar net Fiat 500 prašydavo 220-300 EUR.  Jau net kilo mintis gal labiau verta imti dvi mažas, bet pas vieną brokerį (vipcars.com, daugiau nenuomokite pas jį) radau pasiūlymą MB Vito ar panašus 11 dienų už 760 EUR su visais draudimais. Pridėjus dar vaikiškas kėdutes ir papildomą vairuotoją kaina padidėja dar 100 EUR. Kaip jau ir minėjau čia ir buvo didžiausia kelionės planavimo klaida. Visų pirma nuomininkas visiškai nežinoma šaraškino kontora, visų antra kaina vis tiek per didelė, likus porai savaičių iki kelionės tokių pasiūlymų buvo galima sulaukti ir už 600 EUR Hertz‘e. Paieškojus daugiau manau ir dar pigiau buvo galima rasti. Bet tuo metu man tai pasirodė tikrai gera kaina, todėl per daug nesvarstydamas ir rezervavau automobilį.


Toliau reikėjo rasti kur gyventi Sicilijoje. Visa ši paieška vyko vasario mėnesį, kelionė planuojama rugsėjį. Tad natūralu, kad man atsivėrė plačios pasirinkimo galimybės. Iš pradžių atmečiau vakarinę Sicilijos dalį. Palermas aišku masino, bet šiaip man pasirodė, kad rytuose yra daugiau ką pamatyti, Sicilija nėra maža sala ir visos apvažiuoti su mažais vaikais nelabai išeis. Vis tiek pasirinkimas buvo didelis. Iš pradžių net maniau rezervuoti visą vilą, bet jų kainos savaitei prasidėdavo nuo 1000 EUR, tad vis tik nutarėm nesitaškyti pinigais ir apsiriboti apartamentais. Daug googlinau, bookmarkuose buvau įsidėjęs nemažai pasiūlymų apartamentų nuomai. Šiaip italai labai mėgsta nuomoti tik savaitei ir nuo šeštadienio iki šeštadienio. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais tik taip ir galima. Kitus mėnesius į tai jau žiūrima lanksčiau. Beje ir kaina rugsėjį, lyginant su rugpjūčiu krenta beveik dvigubai. Nenuostabu, žinant, kad italai visi rugpjūtį masiškai atostogauja. Bet vis tik nemažai apartamentų ir atkrito dėl priežasties, kad mes niekaip negalim atvykti šeštadienį (šeštadienį mes tik atskrendam į Romą). Tačiau pasirinkimas liko vis dar nemažas ir aš karts nuo karto peržvelgdavau juos iš naujo svarstydamas kur čia geriau apsistoti. Labiausiai patiko namukas visai ant jūros kranto, vos ne paplūdimyje. Tačiau parašius jiems laišką, pasirodė, kad tas namukas visai mažas, skirtas tik vienai šeimai: su dvigule lova tėvams ir dviaukšte lova vaikams. Mūsų gi dvi šeimos. Kai poroje mano pasirinktų apartamentų, mūsų planuojamos kelionės metu staiga užsidegė užrašas „Rezervuota“, nusprendžiau nebeptemti, o užsakyti apartamentus ir mums. Buvau labiausiai nusižiūrėjęs keletą jų, parašiau visiems. Vieni parašė, kad 2 šeimoms apartamentų neturi, tik šeimyniniai, kiti parašė, kad nuomoja tik nuo šeštadienio. O dveji parašė, kad gali mus priimti. Liko pasirinkti. Vieni apartamentai didžiuliame name, kuriame gyvena ir šeimininkai. Geografiškai gana geroje vietoje, tarp Catania ir Syracuse. Gražus sodas, bet jaučiasi toks truputį bendrabutis, plius iki pajūrio šiek tiek paeiti ir pajūrys akmenuotas. Kiti apartamentai visai naujame komplekse, yra baseinas. Jūra tik per kelią, pajūrys smėlėtas. Vieta geografiškai nėra labai gera – pati apačia, visai šalia Pozalo miestuko. Vis tik kiek pasvrasčius buvo pasirinkti paskutinieji. Dviems šeimoms savaitė poilsio jame kainuoja 500 EUR plius papildomi moksečiai už kondicionierių, galutinį valymą ir vaikiškas lovytes. Pervedžiau avansą, gavau patvirtinimą, kad mums apartamentai rezervuoti. Beliko tik suplanuoti likusias nakvynes. Jau minėjau, kad geografiškai ši vieta nebuvo ideali. Atrodė, kad objektas Nr 1 Sicilijoje bus Etnos ugnikalnis. O iki jo nuo apartamentų apie 150 km. Atrodo, kad per dieną galime ir neapsisukti. Todėl, grįžtant rezervavau vieną nakvyę Catania mieste. Planas: nuvažiuoti iki Etnos, paskui jau nusileisti iki Catania, ten pernakvoti ir po to jau važiuoti link namų. Labai norėjosi pamatyti ir Romą. Bet vis dėl to ir laiko per mažai, na ir su vaikais bus per sunku. Tad Roma buvo nukelta vėlesniems laikams.


Kitas nakvynes irgi radau greitai. Kadangi vietų ieškojau dar kovo mėnesį rugsėjui, booking.com buvo pilnas tikrai gerų pasiūlymų. Pirmoji nakvynė buvo rezervuota maždaug už 100 km nuo Napoli. Tiesa, kiek neramino sekančios dienos pervažiavimas, nuo navynės vietos iki apartamentų daugiau nei 600 km ir dar plius keltas iki Sicilijos. Aišku, kad reiks visą dieną važiuoti. O mes su mažais vaikais. Na bet kaip nors. Gryžimui turėjome daugiau dienų ir čia paišiau gryžimą ratais, skaičiuojant, kad per dieną nereiktų nuvažiuoti daugiau nei 400 km. Viename kelionių gide sužavėjo Trulių aprašymas, kitame Gargano pusiasalio, tad ir maršrutą paišiau pro juos. Tad sekanti po Catania nakvynė buvo rezervuota Fraschineto miestelyje, o dar sekanti jau Gargano pusiasalyje. Liko paskutinė nakvynė. Skrydis mums 10 ryte, tad ilgai nesvarstant booking.com paieškoje įvedžiau Ciampino ir pats pirmas pasiūlymas trijų žvaigždučių viešbutyje Ciampino hotel dvivietis kambarys su pristatoma lovele bei pusryčiais už 39 EUR tiko labai. Plius dar žemėlapyje pažiūrėjau, kad jis visai šalia oro uosto. Kelionė suplanuota. Beliko jos sulaukti, nors dar už lango matėsi kovo sniegas.

 

Maršrutas atrodė taip:

 

Taip ir slinko dienos. Atėjo vasara, ši prabėga tikrai greitai. Kelionė artėjo. Neramino vienas dalykas – tas antrosios dienos 600 km važiavimas. Bežiūrint maršrutą pamačiau, kad google maps primygtinai siūlo į Siciliją iš Romos važiuoti tokiu maršrutu: nuo Romos iki Salerno, o iš ten keltu iki Catania. Pamaniau, kad gal ir visai nieko pasiūlymas. Jei keltas išplauktų vakare, ryte jau būtumėm Sicilijoje. Deja, pažiūrėjęs šią keltų liniją pamačiau, kad laikai mums visai netiko. Bet pati idėja visai patiko. Pradėjau ieškoti kitų variantų, su mintimis, kad galima keltis, kad ir į Palermo. Vis arčiau bus. Tada suradau dar vieną variantą, pasirodo į Catania keltas plaukia ir iš Napoli. Ir laikas idealus! Išplaukia 21 val., o jau 9:30 ryte galima mėgautis Sicilijos saule. Tiesa kaina pasirodė didoka, už 4 suaugusiųjų ir 2 vaikų su 2 dvivietėm kajutėm bei automobilio, aukštesnio nei 1,8 m transportavimą norėjo 420 EUR. Bet mes sutaupom: vieną nakvynę, 700 km kelio, baką benzino, kažkiek kelių mokesčio plius galimybę Sicilijoje atsidūrti jau ryte ir nesibaladot mašinoje visą dieną. Pasvarsčius su bendrakeleiviams buvo vieningai priimtas sprendimas imti šiuos bilietus. Kas ir buvo padaryta. Tačiau gavus pirkimo patvirtinimą, nustebau pamatęs reikalavimą keleiviams būti 1 val prieš išplaukiant (na čia normalu), o mašinai prieš 2,5 val. Į Romą atskrendam 16:40, duok dieve susitvarkyti formalumus mašinos nuomai per pusvalandį, vadinasi kelyje busim geriausiu atveju po 17 val. Keltas išplaukia 21 val., vadinasi prie jo reikia būti 18:30. Iki jo 200 km, tiesa autostrada, bet dar ir visą Napoli pervažiuoti reiks. Žodžiu niekaip nespėjam, o bilietai jau nupirkti. Tiesa, šie reikalavimai buvo nurodyti tik agentūros, pardavusios bilietus, laiške (spėju standartiniai visiems, visų linijų pirkėjams). Pačioje keltų linijos puslapyje tokių reikalavimų nebuvo. Vėl svarstymai ką daryti, nuspręsta na neleis mūsų, tai bent žmonas su vaikais sodinsim plaukti, o patys per naktį važiuosim. Jau pradėta svarstyti ir alternatyvūs variantai: šį pirkimą atšaukti, atšaukti ir mašinų nuomą, iš Romos skristi į Palermo ir mašiną imti ten. Va tada ir pamačiau, kad net imant mašina Palermo, o gražinant Romoje mūsų MB Vito kainuotų 620 EUR. Va ką reiškia rezervuoti mašiną labai iš anksto. Vis dėl to parašiau laišką keltų kompanijai, šie atrašė, kad būkit prieš valandą. Nusiraminom ir nieko nebekeitėm.
 

Viskas, dabar beliko tik kelionė.

 

 

1 DIENA (2012 rugsėjo 8 d)
 

Prieš pat kelionę „nudžiugina“ taksistai, pareiškę, kad čia jiems nenaudinga važiuoti ir mūsų į oro uostą nevež. Gerai, kad turime gerų kaimynų, kurie pametėja iki oro uosto. Patikra ir bagažo atodavimas praeina gana greitai, tuoj pereina ir apsaugą. Laukiamojoje salėje pamatome visai neblogą žaidimų aikštelės kampą. Va gerai, čia ir lauksime skrydžio. Elzė nė nespėja gerai įsižaisti, kai jau skelbia laipinimą į mūsų lėktuvą. Bet tai ko taip greitai? Iki skrydžio dar beveik valanda. Na bet greit šalia tualeto (vaikų vystymo kambarys užrakintas, nebuvo laiko ir noro laukti ar jis iš tiesų užimtas, ar tiesiog užrakintas ir reikia ieškoti rakto). Ir nors jai prieštaraujant einame prie vartų. Čia nusidriekusi nemaža eilė ir jau pro avrtus praleidinėja žmones. Mums gerai, turime Priority, einame be eilės. Bet VNO Priority privalumas čia ir baigiasi. Pro vartus praleidžia į laiptinę su stiklinėmis durimis, kurios užrakintos. Tai visi ir grūdasi toje laiptinėje ir mažam koridoriuke. Čia supratau, kad į jokį lėktuvą pirmi nelipsime ir reikės su vaikais eiti bendroje minioje. Praėjo dar pusvalandis, matau, kad atskrido mūsiškis lėktuvas ir tuoj leis mus. Įpratęs, kad į Ryanair‘ą lėktuvai veržiasi stumdymiesi ir bėgdami link jo. Bet šį kartą visi ėjo gana ramiai. O mums pasisekė, beeinant link lėktuvo atitvėrė ir galinį trapą, tad mes juo ir įlipom į lėktuvą, būdami pirmieji, kurie atsidūrė lėktuvo gale. Tad drąsiai galėjome rinktis kur atsisėsti. Sulipom, susėdom, pravedė instruktažą ir stovėjom. Nežinau kokia buvo tokio ilgo sustojimo priežastis. Sulipom kai iki skrydžio pradžios pagal tvarkaraštį dar buvo likusios 15 min, vėlavom pakilti 40 min. Beveik valanda sėdėjimo prisirišus. O Elzė pririšta labai nemėgsta būti. Na bet užkalbinėjom jai dantį, rodėm pro langą kitus lėktuvus, gal 10 min susižavėjus kilnojo lango užuolaidėlę. Žodžiu šiaip taip pratempėm. Pats skrydis praėjo visai normaliai. Sėdėjome vieni, tad man pasitraukius į kraštinį krėslą, o Živilei sėdint prie lango, Elzė turėjo visai pakankamai erdvės. Spėjo ji ir užkasti ir su už mūsų sėdinčiais krikštatėviais pabendrauti, ir priekyje mūsų sėdinčius pakibinti. Tikėjomės, kad ji užmigs, buvo pats pietų metas, bet ji matyt įspūdžių kupina miegoti nė nesiruošė. Viskas buvo gerai kol neatėjo laikas leistis. Kaip žinia leistis lėktuvas pradeda dar prieš kokį pusvalandį iki žemės. Ir visą laiką reikia būti prisiršus. Būti pririštai Elzei yra didžiausias įžeidimas, o ji dar skrisdama tiek veiklos buvo prisimaniusi. Tai ir pradėjo piktintis. Raminom kiek galėjom, bet vistiek prasiverždavo rėkimas. Atsiprašom visų skridusių, bet gal ir rėkė ne tiek ji ilgai. Leidomės pro Romą, galėjom apžiūrėti ją visą iš viršaus. Man atrodo net Vatikano pagrindinę aikštę su Petro ir Povilo soboru įžiūrėjau. Prieš pat lėktuvo ratams paliečiant žemę Elzė užmiega. Beje užmiega ir bendrakeleivių Jokūbas. Prienam išvados, kad matyt tas slėgio skirtumas taip vaikus paveikia. Na bet miegoti jiems teko neilgai, nes prasidėjus išsilaipinimo procedūroms jie pabunda. Išlipus iš akrto pajutau, kad grįžome į vasarą. Tvoksteli karštis. Mums nieko, mes prie jūros važiuojame. Žmonas paliekam laukti lagaminų, patys lekiam tvarkytis mašinos nuomos reikalų. Va čia ir prasidėjo.


Gavęs nuomos instrukcijas kažkaip nepaskaičiau, kad mūsų lauks sutikimo salėje. Aš kažkaip įsivaizdavau, kad bus mūsų nuomininko „Autorental Italia“ kioskas. Sutikimo salėje jokių automobilių nuomų nebuvo, o ir mūsų nieks nelaukė (tada dar nebuvau susidūręs su italų „punktualumu“, kuriuo ypač pasižymi ši kompanija). Užtat lauke stovi autobusiukas su užrašu „Rent a car“ ir krūva nuomotojų logotipų. Mūsiškių toje krūvoje nėra, autobusiuko vairuotojas kalba tik itališkai. Va čia ir pravertė mūsų bendrakeleivio Edmundo italų kalbos žinios. Pasirodo, kad autobusiukas nuveža iki nuomininkų namuko. Šie jį pasistatė kiek atokiau nuo oro uosto ir savo klientus atsiveža tuo autobusiuku. Parodžius mūsų nuomos sutartį jis pareiškė, kad tokio nuomininko jis nežino ir kad tai greičiausiai bus brokeris. Sako, sėskit nuvešiu iki nuomininkų. Visi nuomininkai sėdi ten. Ką gi mes atgal pas žmonas, visi sėdam į autobusiuką. Šis paveža kokius 800 metrų ir išleidžia prie namuko. Namuke įsikūrusios kokios 9 nuomos kompanijos. Mūsų tarp jų aišku nėra. Kreipiamės į atsitiktinę, ši pasižiūri į mūsų sutartį, kažkam paskambina. Sako, kad čia bus brokeris, kuri nuomos kompanija neaišku, eikit per visas. Mes per visas ir pereinam, niekur niekas mums nerezervuota. O laikas eina, mes dar turim lėkti 200 km ir spėti į keltą. Apima maža panika. Žmona ramina, išdūrė šitie, rasim kitą. Žmona puola ieškoti mums šešiaviečio automobilio, jau trečioje kompanijoje lyg ir randa. Edmundas randa sutartyje telefoną ir skambina juo. Cha, pasirodo jie mūsų vis dėlto laukia sutikimo salėje. Aišku, kaip dori italai, laiku neatvyko, o mes nuskubėjom ne ten kur reikia. Tuoj jie privažiuoja. Pirmas šokas, kad automobilis Ford Transit. Aš tikėjausi mini veno, ar kaip vadinasi ta klasė, kur yra MB Vito ar Citroen Jumpy. Gaunam gi mini bus klasę. Kuri yra ir didesnė, kas Italijos miestukuose yra žymiai sunkiau ir dar mokesčiai už kelius didesni (tiesa, čia tik centų klausimas, bet vistiek). Antras šokas, kad kaina išaugo 100 EUR. Čia nebuvo įskaičiuoti mokesčiai, aiškina. Kad lyg ir viskas įskaičiuota buvo, piktinomės. Tiesa, vėliau pasirodo, kad tas pabrangimas tai buvo papildomos paslaugos: 2 vaikiškos kėdutės ir papildomas vairuotojas, kurių pirminėje nuomos sutartyje nebuvo, o kad bus priskaičiuotos ir pamiršau. O jie angliškai matyt ir nesugebėjo paaiškinti kodėl kita suma gaunasi. Bet tai sužinojome tik grįžus namo, iki tol dėl šito labai jau griežėme dantį ir būtinai žadėjome skūstis brokeriui. Na, bet nebėra laiko, lekiam greičiau į keltą. Dar apeinam aplink automobilį ir nuomininkas sutartyje apibraukia vos ne visus autobusiuko kampus kaip apipraižytus. Gerai, bent tiek, kad nubraukus kokį kampą gal neprisikabins. Vienas privalumas, kad daiktai telpa be jokių pastangų: du vežimėliai, du dideli lagaminai, 3 maži be problemų telpa į bagažinę. Važiuojam į Napoli.


Įsėdus dar vienas siurprizas: degalų bakas tuščias. Kažkaip įpratę, kad gauni pilną, gražini pilną. O čia tuščias. O jei pakeliui degalinių nebus? Bet, aišku, degalinių pilna ir jau pirmojoje užsipilame brangaus dyzelino. Padiskutuojam, ar gasoline reiškia dyzeliną (sakiau, kad tai dyzelinas, internete skaičiau :)), užpilam brangesnio, pavadinto blue dysel už 1,90 EUR. Dar niekada tokio brangaus nesu pirkęs. Bet morališkai pasiruošėm ir dabar jau 2 EUR kaina už litrą benzino nebegąsdina :). Navigatorius rodo, kad taške būsim 19:45. Ir tai suvedžiau sankryžą į uostą. Dar pačiame uoste reikės kažkur lakstyti. Turim tik 15 min atsargos. O dar ir keltų ofise reikia bilietus atsiimti! Žodžiu jaudulio daug. Lekiam! Kelias gerai, kad autostrada. Bet čia jei nori spėti į navigatoriaus laiką turi ir lėkti 130. O mes su tokia nerangia bandūra! Bet lekiam, net iki 140 paspaudžiu. Autostrada 3 juostų į vieną pusę, bet eismas labai intensyvus. Žodžiu atsipalaiduoti nėra kada. Lekiam be didesnių nuotykių. Prieš pat Napoli už 200 km sumokėję 13,50 EUR įvažiuojame į šį apdainuotą miestą. Navigatoriuje spėjau sutaupyti 5 min ir atvykimo laiką jis jau rodo 19:40. Šeštadienio vakare tikrai nesitikėjau didelių kamsčių. Iš kur aš galėjau žinoti, kad italai būtent savaitgalio vakarais ir mėgsta išvažiuoti save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Iki tikslo likus 2,5 km stringam. Eismas baisus. Į vieną pusę dvi juostos, tada bordiūras, už jo tramvajaus linijos, už jų vėl bordiūras ir dvi juostos į priešingą pusę. Tos dvi juostos tai faktinės. Šiaip ten eina didžiulis srautas, vis pasipildantis naglai iš šalutinių gatvelių nenutraukiamu srautu važiuojančių mašinų. Ir dar tie motoroleriai... Nenusakoma jų daugybę atsirada, berods iš niekur, ir užpildo kiekvieną bent laisvesnį tarpą tarp automobilių. Ir nardo ir nardo ir nardo. Dauguma nepatingi perlipti bordiūrą, ar sankryžoje nelipant ir važiuoti tomis tramvajų linijomis. Neįsivaizduoju, kas būtu, jei tramvajus važiuoti. Va toks srautas ir po truputį po truputį ir juda. O kaip aistringai jie vairuoja! Tiesa, šito nematau. Suprakaitavęs ir drebančiomis rankomis aš vairuoju. Bendrakeleiviai vis dėl to dairosi ir mato daug įdomių dalykų. Štai greta stovinčioje mašinoje porelė aistringai bučiuojasi. Labai aistringai, apsikabinę. Bet vairo nepaleidžia ir važiuoja su visu srautu. Kitame automobilyje šeima aiškinasi santykius. Irgi aistringai, su rankų mostais, išraiškingais judesiais. Bet irgi tuo pat metu važiuojant visu tuo srautu. Telefonais iš viso praktiškai kas antras vairutojas mosikuodamas rankomis kalba. Aplamai Neapolis palieka slogaus miesto įspūdį. Edmundo frazė: „jei gyvenčiau Neapolyje, tai primokėčiau, kad nereiktų gyventi“. Bet tai ką mes uosto rajone sėdintys kamštyje. Tikiu, kad dienos šviesoje ir neskubant jis pasirodytų visai kitoks. Dabar gi vakaro prietemoje ir nervuojantis ar spėsim į keltą jis atrodo būtent taip. Va ir uosto vartai. Bet jie kairėje. Tad reikia kirsti tas tramvajų juostas su bordiūrais ir visą srautą važiuojantį priešinga puse. Aš taip negaliu. Iki deadlaino lieka 10 min. Iš viso uosto vartai be jokių nuorodų. Gerai kad google street view peržiūrėjęs maršrutą buvau. Atpažinau kur sukti reikia. Laimė, kamštis apmažėjo ir už 500 m yra vieta apsisukti. Apsisuku, vos nenudaužęs motorolerio (ir iš kur jis atsirado?) ir štai uosto teritorija. Greit randam kelto ofisą, lekiam, žmonių nėra, padavus čekį greit atspausdina bilietus. Mosteli ranka į 15 vartus. O kur tie 15? Surašyta tai nėra. Geri žmonės parodo. Štai keltų krūva. Privažiavus prie vieno, paduodam bilietus. Pažiūri ir mosteli ranka į viršų. Šitas! Spėjom! Uf!


Kelto viršutiniame denyje prišvartuojam tranzitą. Keltas toks ne taip vadinamas kruizinis, o labiau krovininis. Na panašūs gi ir iš Klaipėdos plaukioja. Tačiau gauta kajutė maloniai nustebina. Kaip keltui gana erdvi ir lovos gana plačios. Beje nors užsakėme dvivietes kajutes, realiai gavome keturvietes, tik viršutiniai gultai užlenkti, nors ir pakloti. Kajutės tvarkingos, nenudrožtos, neapšnerkštos. Galų gale ir pats keltas nėra senas, kiek įskaičiau, pradėjo plaukioti 2002 metais. Pačiame kelte pramogų mažai. Kad nėra jokių duty-free, nenuostabu, juk plaukia tik vidaus vandenimis. Bet kad apskritai jokios parduotuvės nėra, tai nustebino. Visame kelte yra tik savitarnos restoranas, kuris maitina visai neblogai, bet dirbo vos gal valandą ar pusantros (gerai, kad spėjom į tą laiką) ir baras su kava ir alkoholiniais gėrimais. Mūsų diena irgi intensyvi, plius dar nuo vairavimo Napoli dar rankos dreba. Tad restorane pavalgom, bare dar išgeriu alaus skardinę ir miegot. Rytoj jau laukia Sicilija. Apie tai kitoje dalyje.

 

2 dalis čia