Kelionių įspūdžiai » Po Kroatiją automobiliu

Po Kroatiją automobiliu. 1 dalis

 

Man pačios įdomiausios kelionės vis dėlto būna važiuojant nuosavu automobiliu. Net nežinau kodėl, juk daugelis argumentuos sakydami, kad lėktuvu, šiais laikais, nuskristi ir pigiau, ir greičiau. Esant reikalui nuskridus galima išsinuomoti automobilį. Gal. Bet man įdomiau vykti savo automobiliu. Gal dėl visiškai nevaržomos laisvės? Žinai tik datą, kada turi būti namie, apytikrį kelionės planą, su galimybės užsukti į dar kokią vieną ar kitą šalį. Žodžiu keliones automobiliu aš dievinu. Tik senokai jų bebuvo. Tad šiemet pasižadėjau sau tikrai vykti automobiliu. Gerai, kad ir žmona tam pritarė. Klausimas kur važiuoti irgi neilgai bebuvo iškeltas. Nors mane gal labiau traukia šiaurės kraštai, šį kartą vykstame į pietus. Šalis, kuri yra kiekvieno lietuvio automobilisto eldoradas. Kroatija. Vis dėlto norisi šiltos jūros, šiek tiek kalnų ir civilizacijos. Manau Kroatija visa tai gali puikiai duoti.


Taigi - kelionės dienoraštis.

 

 

1 diena
Vilnius - Kaunas - Varšuva - Čestochova - Krokuva - Štrbske Pleso
1020 km

Ankstus sekmadienio rytas. Ech, tas prieškelioninis jaudulys. Su niekuo nepalyginamas. Beveik nemiegota naktis - ar viskas ok, ar nieko nepamiršau, aha, ryte dar aną reikės padaryti, bet jėgų pilna. Man atrodo, kad tų jėgų suteikia kokie tai laimės hormonai. Juk keliaudamas žmogus yra tikrai laimingas. O ir ta Lenkija jau visai nebebaisi. Tiek kad didelė. Na ir nuobodoka. Visą laiką sakydavau, kad tikros atostogos prasideda tada kai pasieki Krokuvą, Vroclavą ar kokį kitą Lenkijos pasienio miestą. Ir ne vien to dėl, kad Lenkija į pabaigą. Dar ir todėl kad už šių miestų prasideda žymiai akiai malonesni vaizdai. Šį kartą vykstame liki Slovakijos. Aukštųjų Tatrų miestelyje Štrbske Pleso rezervuota pirma nakvynė. Kelionė per Lenkiją be jokių nuotykių, tik už Krokuvos tenka palikti keliolika eurų už viršytą greitį. Pats kaltas, nors man susidarė toks įspūdis, kad ženklus mažinančius greičius sustatė jie pernelyg dažnai, staigiai taip 80-60, nors didelės priežasties mažinti tą greitį nepsatebėjau. Šiaip ar taip už Krokuvos prasideda gražūs vaizdai, tad nuotaika greit pasitaiso, greitai ir Slovakija, pervažiuojam skersai visas Aukštųjų Tatrų gyvenvietes, bei nusileisti tenka - viena kelio atkarpa remontuojama.


Dabar bus lyrinis nukrypimas. Kaip ten bebūt, bet keliaujant savarankiškai svarbu yra nakvynės pasirinkimas. Man nebūtinas įspūdingas vaizdas pro langą, juk galų gale kelionėje nakvynės vieta skirta tik pamiegojimui ir pailsėjimui. Vaizdų prisirankioju vaikščiodamas. Mano kriterijai renkantis yra kaina, reikalavimai, kad būtų švaru, atskiri patogumai, na ir pusryčiai pageidautini. Visada kur keliaujant rezervuojame nakvynes per booking.com. Ir visada būna savotiškai įdomu ką rasime. Šioje kelionėje per booking.com sistemą rezervavome net 4 nakvynes: dvi pirmyn ir dvi atgal.


Pirmoji jų nakvynė Slovakijoje. Atvažiuojam, o ten toks sovietinio stiliaus poilsio namai su iškaba "Parduodama". Net suabejojam, ar dirba. Bet pasirodo dirba. Ir mūsų laukia, atrodo, kad esame vieninteliai svečiai. Nenuostabu, gegužės pasuktinės dienos: slidinėjimo sezonas jau baigėsi, vasaros dar neprasidėjo (į Slovakiją be Joninių tikrai neverta važiuoti). Pats viešbutis-pensionas šiek tiek aptriušęs, jau prašosi remonto, bet kambariai pakankamai švarūs ir tvarkingi. Vienai nakčiai tikrai gerai. Jau sakiau čia šiuo metu joks sezonas. Ir tikrai ką čia veikti? Bet kokia ramybė! Kalnų pušys, kalnų oras ir tyluma tyluma. Pavaikščiojam po miestelį, kavinėje sukertam po keptą sūrį (kaip be jo Slovakijoje), žmoną kavinėje nudžiugina arbata atnešta puslitriniame alaus bokale (negi vandens gaila). Daugiau čia veikti ir nėra labai ką, bet kelionės pradžios laimės šurpuliukai šiek tiek atvėsta, pajunti, kad normaliai nemiegojęs jau beveik dvi paras, tad klausimo ką veikti daugiau nebekyla - miegot.

 

 

2 diena
Štrbske Pleso - Budapeštas
320 km

Ryte nustebina pusryčiai. Nors ko gero buvom vieninteliai svečiai, slovakai nepatingėjo padengti nemažo švediško stalo. Tik jau omletus mums iškepė atskirai. Bet omletas buvo labai skanus, o pusryčiai bene geriausi visos kelionės metu. Traukiam link Budapešto. Keliausiantiems ir planuojantiems kelionę skaitant šią rašliavą: nuo Slovakijos tikrai įmanoma nuvažiuoti iki pat Kroatijos (kad ir Plitvicos) tik galbūt reiktų nakvoti kiek giliau Slovakijoje. Mes gi niekur neskubam, o ir Živilei Budapeštą parodyti norisi. Taigi pirmyn i Vengrijos sostinę! Slovakijoje nusiperku kelių vinjetę, o tos autostrados gal tik 30 km, žodžiu kas važiuosit, tikrai neverta, įmanoma tą autostradą nesunkiai apvažiuot, toliau kelias vingiuoja per kalnus, kalnelius neužilgo ir Vengrija. Čia kyla mažytis panikos priepuolis: lyg jau ir prasidėjo mokamas kelias, o benzino kolonėlės, kad įsigyti vinjetę vis nėr. Bet toks mažas priepuoliukas, nes ta kolonėlė gana greitai ir pasirodė. Toliau važiuojam vadovaujami GPS'o. GPS vienas iš geriausių žmonijos išradimų. Tiesa, aš jam gana ilgai priešinausi. Juk kas gali būti įdomiau negu važiuoti nežinomais keliais, pasitiesus ant kelių žemėlapį, paklysti ir pamatyti to, ko niekada nesitikėjai, ir vėl parsirasti, ir vėl pasiklysti, ir vėl pamatyti kažką. Dabar gi važiuojam, dažnai nė nepažiūrėdami į žemėlapį, vadovaujami kokio nors Broniaus, ar kokios seksualios Marytės. Skepticizmas GPS atžvilgiu dingo faktiškai su pirma kelione su juo užsienin. Gal užmiesčio keliuose jis nebūtinas, bet važiuoti didmiesčiu su GPS nepamainomas dalykas. Anksčiau kirsti nežinomą didelį miestą būdavo didžiulis stresas. Šlapia nugara, krūvos nervų, aprėkti bendrakeleiviai, paklydimai - ko tik nebūdavo. Man pavyzdžiui visada nesisekdavo gerai kirsti Varšuvą, visada nusukdavau kažkur ne ten, tekdavo blaškytis, sukti ratus ir panašiai. Dabar gi, su GPS'u, kertu Varšuva be menkiausios problemos. O tokiam Budapešte, kur užrašai kilometriniai ir nieko nesakantys, įsivaizduoju išvis prapultis. Bet aš dabar su GPS'u, nieko nebijau. Viešbutis rezervuotas, jo adresas maniškiame TomTom'e. Žodžiu, ramu. Rezervuojant viešbutį tikrai pamenu, kad jis buvo tolokai nuo centro (bet šalia metro linijos). Mudvieju su Živile prioritetas renkantis viešbutį - metro linija. Tada patogu būna nuvažiuoti į bet kurį miesto tašką, viešbutis ne centre, kaip taisyklė, būna pigesnis, plius su parkingu nebūna problemų. Šis irgi turėjo būti ne centre. GPS'as veda, oho jau Vengrijos Tūkstanmečio aikštė, o iki kelionės tikslo vos 1,5 km. Tai vis dėlto jis šalia centro. Štai jau visai centras, kažkur netoliese Vaci utca. Aha, va kertam Dunojų tuo Žaliuoju tiltu, tunelis po kalnu, kelionės tikslas už kelių šimtų metrų. Negi pas centras? Va ir adresas, tik jokio viešbučio ten nėra. Čia dabar kas? Stojam pasiaiškint. Mums reikia Atila ut, pasižiūriu, čia ne Atila ut, o Atila utca. GPS'as žino ir Atila ut. Cielas 7. Negi tiek daug to paties pavadinimo gatvių Budapešte? Ir kurios reikia mums?

 


GPS veda į viena iš daugelių Atila gatvių Budapešte

 

Geriau pažiūrėję į rezervacijos lapą, pamatom, kad viešbutis yra 3-iame rajone. TomTome lygtai irgi prie tų visų Atilų gatvių irgi yra rajonų numeriai. Surandu 3, važiuojam. 3 rajonas, tai tokia savotiška nuosavų namų ir pramoninių pastatų samplaika. Štai ir Atila gatvė, kur tas viešbutis… Negi vėl ne ten? Jokio viešbučio tai nesimato. Žmona išeina pasidairyt. Gryžus, džiugiai praneša, kad viešbutis tikrai ten yra. Įsikuręs jis iš pažiūros dideliame nuosavame name. Bet visai jaukus. Ir personalas mandagus. Vienas, turbūt iš darbuotojų, kas ten supras, sėdi bare visi, iš karto prišokęs klausia, ar šnekam rusiškai. Šnekam. Oj tada dėjo šnekos. Pasirodo jis kilęs iš Užkarpatės, į Vengriją persikėlęs po TSRS griūties. Šnekus dėdė pasirodė. Bet kaip nuvažiuoti iki centro ir kaip ir kur toliau važiuoti nupasakojo gerai, jei ne jis nežinia kaip būtumėm nusibeldę. Visų pirma miesto traukinys. Jo žodžiais: bilietėlių čia nenusipirksim, važiuokit drąsiai, jei sustabdys kontrolieriai bilietą nusipirksit iš jų. Keista sistema. Juolab, kad matęs vengrų filmą "Controll" (labai rekomenduoju). Bet iš tikrųjų traukinio stotelėje jokios bilietų kasos nėra. Kas daryti, sėdim į traukinį. Kaip ant adatų sėdim, o mums dar iki galinės stotelės. Nuvažiuojam iki jos, niekas netikrina. Bet čia jau kasos yra ir jos veikia. Nuraminti sažinei nusiperkam visos dienos bilietą. Kas ten juos žino kaip iš tikrųjų reikia.

 


Budapeštas gražus miestas

 

Budapeštas. Šiaip važiuojam į Kroatiją ir šiam miestui visai nesiruošėm. Aš buvęs prieš gal 15 metų. Živilė visai nebuvus. Tai ir žioplinėjam po miestą kaip žiopliukai. Bet nieko tokio. Budapeštas fainas miestas, ir tikiu, kad kada nors mes kokią kelionę paskirsim ir jam. Dabar gi mūsų laukia Kroatija ir tas pusdienis šiame mieste tikrai nesuteiks visos reikalingos pažinties apie miestą. Kartais ir pažioplinėti visai faina. Be jokio tikslo. Pakylam prie karalių rūmų. Pastarieji "nudžiugina" plastikiniais langais be jokių padalinimų.

 


Karalių rūmai nustebino plastikiniais langais (Čia galinis pastato fasadas, bet ir iš priekio lygiai tokie patys langai)

 

Žvejų bastionas. Norint prasieiti per sieną reikia pinigą mokėti. Apseisim. Šv. Ištvano katedra. Remontuojama, visa pastoliuose. Leidžiamės žemyn. Užsukam į knaipę. Guliašo. Nesu žinovas, bet skanu ir svarbiausia sotu, Viskas viename: ir sriuba, ir antras, Toliau be tikslo klaidžiojam. Po Peštą. Pereinam Dunojų. Mes jau Budoje. Ar atvirkščiai (na painioju puses). Vėl betikslis paklaidžiojimas. Kol pasijunta nuovargis. Galų gale juk tikrai kelionė ne į Budapeštą. Važiuojam į viešbutį ilsėtis. Rytoj į Kroatiją,

 

 

3 diena
Budapeštas - Plitvica Jezera
480 km

Rytas pastininka lietaus šuorais.Praktiškai pila kaip iš kibiro. Sėkmingai pervažiuojame Budapeštą (tikrai ačiū Tomtom'ui) ir netrukus riedama autostrada vedančia link Kroatijos. Lietus pila nesustodamas ir vėjo tokie gūsiai. Minties prasukti pro Balatoną ir savo akimis pamatyti "tą balą" atsisakome. Matomumas nulinis, liūtis, vėjas. Vėliau sužinojome, kad tos liūtis šiame regione tęsėsi kelias dienas ir prasidėjo potvyniai. Bet mes į pietus traukiame. Autostrada puikus dalykas, kilometrai tiesiog ryte susiryja. Ne nepajuntam kaip iki Kroatijos privažiavom. Čia jau pamirštas pasienio postas. Bet irgi toks labiau simbolinis. Į pasieniečio klausimą kur vykstame, Živilė nesutrikusi atsako: "į Kroatiją". Pasieniečiui belieka nusišypsoti ir įleisti į savo šalį. Ir toliau autostrada tolyn tolyn į šalies gilumą. Kroatijoje benzinas pigesnis, tad ekonomijos skatinami Vengrijoje benzino nesipylėme, nors automobilis jau prašėsi jo. Kažkaip įpratęs, kad pasienyje kolonėlių visada apstu. Bet šiame pasienyje kolonėlės nei vienos. Kas belieka? Važiuojam toliau. Štai jau ir mokama autostrada prasideda, o kolonėlės nė padujų. Kelionių metu tokių mini stresinių situacijų apstu, bet jos įsimina gerai. Anokia čia problema, atrodo. Na nuvažiuot dar 50 km gal išeis. Pakeliui yra tų miestų. Išsuksi iš autostrados, kažką tikrai rasi. Ale vistiek neramu. Tad su džiaugsmu sutinkamas ženklas, informuojantis kad už kelių km benzino kolonėlė. Ramūs riedame toliau. Zagrebą pravažiuojame nė nestabtelėje, ne jis kelionės tikslas. Sukame iš autostrados ir riedame link Plitvicos ežerų. Buvo minčių dar šiandien apžiūrėt nacionalinį parką, bet jau po pietų, turbūt tam laiko būtų kelios valandos, iš atsiliepimų sprendžiam kad ten turėtų būti uch ir ach ir vau. Tad šitą reikalą rytoj, dabar paieškom nakvynės. Kaimuose prie tų ežerų pasirinkimas labai ir labai didelis, Vos ne kiekvienas namas pasipuošęs užrašais "Sobe", "Zimmer", "Apartment". Kai pasirinkimas pernelyg didelis tai ir išsirinkti sunku. Čia prie kelio, čia namas negražus. Čiuptum pirmą pasitaikusį, tai ne, priekabų prie kiekvieno ieškom. Kažkodėl dėmesį patraukia viena rodyklė, nusukam gerą puskilometrį nuo kelio ir čia mums siūlo visai padorius, erdvius apartamentus už berods 30 Eur. Bus gerai. Laiko dar yra, bandom suorganizuoti ekspediciją po kaimą, bet vos nuėjus kelis šimtus metrų atgal pargina prapliupęs lietus. Tai tik tiek šiandien įspūdžių.

 


Vaizdas iš mūsų apartamentų.

 

 

4 diena
Plitvica Jezera - Šv. Petro na Moru
230 km

Taigi garsieji Plitvicos ežerai. Nevarginsiu geologine informacija perskaityti iš bukleto, kaip susiformavo šis gamtos šedevras.

 


Plitvicos NP. Pradedam pasivaikščiojimą

 

Apie Plitvicos ežerus prirašyta tikrai daug. Kiekvienas važiuojantis į šią šalį būtinai užsuks čia. Todėl ir tikėjausi kažko tikrai tokio. Bet kai tikiesi kažko tokio rezultatas dažnai deja ir nuvilia. Ne, gink dieve, nesakau, kad tai dėmesio nevertas objektas. Čia tikrai labai gražu. Čia mano vertinimo kartelė buvo užkabinta labai aukštai. Ten tikrai gražu, įdomu, bet kiek…. monotoniška. Žmogiškasis godumas reikalauja visko. Apžioti viską kas tik įmanomo ir nelabai. Taip ir čia, akys nori visko ir pasirenkame vieną iš ilgiausių maršrutų. Patarimas būsimiems lankytojams - tikrai nereikia. Užtenka ir trumpesnio maršruto. Juk visur iš esmės viskas tas pats. Ežerai, kriokliai.

 


Pirmasis krioklys

 

Na skiriasi jo forma, aukštis, bet esmė tai ne. Pradžioje pasivaikščiojimas parko takais visai patinka. Žmonių nedaug. Žmonių nedaug - tiek kiek atvažiavo tuo pirmuoju traukinuku, tiek ir sutinkame. Gyvename Lietuvos laiku, tai visada patogu kai būni vakaruose. Lietuvos laikas leidžia atsikelti valanda anksčiau ir prie objektų būti pirmiems. Taip ir su Plitvica, atsirandame ten vos atidarius parką ir esame vieni pirmųjų lankytojų. Smagu kai nereikia grūstis. Teko skaityti kas čia darosi piko metu.

 


Dar kriokliukai

 

Ir dar

 

Ok, paskutinė jau su kriokliu

 

Taigi ežerai, kriokliai, skaidrus vanduo, žuvys sekiojančios paskui ( taip ir norisi banaliai sušukti "bet tai kai dydumo".

 


Aha, "dydumo"

 

Toliau garlaiviukas. Vėl takais, takais ir staiga prasideda…. Tos minios rodos atsirado staiga. Kaip iš niekur nieko. Tokie didžiuliai srautai. Takai neplatūs, prasilenkti sunkoka. Visas malonumas dingsta. Kaip gerai, kad atvykom anksčiau, tai stumdytis ilgai netenka.  

 


Kai plūstelėjo minios

 

Tagi ežerai nepalieka laukto įspūdžio. Tikrai per daug tikėjausi. Bet čia turbūt mano problemos. Na bet kas dar nebuvę ir būsit Kroatijoj galiu pasakyti vieną, bent kartą čia pabuvoti verta.

 


Parko panorama

 

Notural horitage...

 

Na o mes nepaisydami lietaus sukam jūros link. Vietiniais keliais, vingiuojančiais tarp kalnų, einančiais per apleistus, apšaudytus per neseniai buvusį karą namus. Vietomis vaizdas slogokas. Bet tai jau istorija. Mes gi važiuojam prie jūros. Kertam vieną kalnų grandinę, už kitos turėtų jau būti ji. Štai ir vėl perėja, užkylam, ir va ji - Adrijos jūra.

 


Staiga išbėgo balti arkliai. Du arkliai

 

Nedaug jūrų gyvenime matęs ir nors save laikau kalniniu (na žmonių tipai yra, kam šunys patinka, kam katės. Kam jūra, kam kalnai), vistiek tenka konstatuoti jūra irgi savotiškai žavi. Leidžiamės žemyn. Pirmas pajūrio miestelis. Jūra pasveikindama mus nugena lietaus debesis kažkur ten už kalnų. Trumpas sustojimas pirmajame pajūrio miestelyje (bent pirštą į jūrą įkišti juk reikia) ir pirmyn Adrijos magistrale, su trumpais nukrypimais iki pat Dubrovniko. Bet apie tai tolimesnėse pasakojimo dalyse.

 


Štai ji kokia - Adrija (ten apčioj matosi šiek tiek)

 

2 dalis čia