Kelionių įspūdžiai » Gruzijos dienoraščiai 2

Gruzijos dienoraščiai. 2 dalis

1 dalis čia

 

Antra kelionės diena skirta Mtskhetai. Tai senoji Gruzijos sostinė. Dar dabar skaitoma, kad tai dvasinis gruzinų (na gal greičiau religinis) centras. Iš esmės ten važiuojama dėl vienos katedros. Ji yra pagrindinė gruzinų bažnyčia. Datuojama beje kažkur 10 amžiumi. Jei jau prakalbau apie religiją…. Iš esmės gruzinai pasirodė labai religingi. Pas juos yra įprasta, kad kai praeini pro bažnyčią, nusižegnoji 3 kartus. Ir tai daro daug žmonių. Jaunimas irgi taip daro. Važiuoji maršrutke ir staiga visi sėdintys puola žegnotis. Mudu su Živile puolam prie lango kur ten bažnyčia. Kaip taisyklė ji būna ant kokio kalno. Neramūs kaimynai pas gruzinus labai, na ir paties jie ne iš ramiųjų, tai ir statėsi jie šventoves ant kalnų, kad priešui sunkiau užgrobti būtų.
 

Nuo Tbilisio iki Mtskhetos viso labo apie 20 km. Bet pėsčiom tiek nenueisi. Tad laukia pirmoji patirtis važiuoti maršrutke. Jų tinklas apėmęs visą Gruziją. Autobusų nebelikę visai. Atvykstam į „autobusų stotį“, o ten viduryje turgaus didelė aikštelė prigrūsta visokio plauko ir senumo mikroautobusais. Ant kiekvieno lentelė nurodanti kur ji važiuoja. Aišku su gruziniškais rašmenimis, kurių per dvi savaites taip nė vieno ir neišmokau (na maniau, jau moku atpažinti kaip parašyta Tbilisi, bet kai reikėjo, neatpažinau). Mums iš maždaug 100 automobilių reikia išsirinkti tą vieną vienintelę, kuri važiuoja ten kur būtent tau reikia. Manot sunku? Nė velnio! Eini tiesiai prie kokio vyresnio amžiaus vietinio (vyresnio geriau, nes jie kaip taisyklė visi šneka rusiškai, jaunimas nešneka nei rusiškai, nei angliškai; beveik) ir sakai kuri iš tų visų važiuoja į Mtskhetą. Tas jei nežino, tuoj užklausia gretimai ko nors sėdinčio, tuoj kyla šaršalas ir vienas kuris tikrai žinodamas, vos ne paėmęs už rankos nuveda į reikiamą transporto priemonę. Kartais tik ranka parodo. Bet susirasti nesunku. Bet tada mes buvom tik antra diena Gruzijoje. Nedrąsūs, tylūs. Bet vistiek suradom. Vėlesnės transporto paieškos būdavo žymiai greitesnės.
 

Taigi, Mtskheta.

 

 

 

Pagrindinė gruzinų šventovė. Aišku, fortifikuota. Gruzinai turbūt dažniau kariavo, nei gyveno taikoje. Krikščionybė pas juos jau nuo 4 amžiaus. Tad mes šiemet švenčiam 1000 metų kai pirmą sykį vos paminėti buvom, pas gruzinus jau kilo panašūs pastatai. Būtent šito pastato fragmentai ir yra 1000 metų senumo.

 

 

 

Gruzinų bažnyčių vidūs nėra labai išpuošti auksais, kandeliabrais ir panašiais dalykėliais. Nėra pas juos ir centrinio altoriaus. Kaip taisyklė visas vidus ištapytas freskomis. Ir jos matosi kad labai senos. Ir tikrai labai įspūdingos.

 

 

Palei sienas iškabintos jų šventųjų ikonos. Jie eina ratu ir kiekvienai meldžiasi, uždega žvakutę. Vienų šventųjų prašo viena, kitų kita.

 

 

Mišios pas juos trunka 5-6 valandas. Bet visas jas išbūti nereikia, ateini kiek tau reikia pasimeldi ir gali eiti. Čia šiaip labai graži nuotrauka, iliustriuojanti tuo metu pas mumi tvyrojančią nuotaiką. Saulės spinduliai pro langą na taip gražiai žiūrėjosi.

 

 

Rasos nukreipti radome ir labai mažytę bažnytėlę ant upės kranto. Ji dar senesnė už tą katedrą. „Šventoriuje“ ganosi karvė. Nuotraukoje tikrai bažnytėlė.

 

 

Na ir vienuolynas. Aišku ant kalno. Aukštai. Todėl nekilome (eiti reiktų 12 km). Mes ten pabuvosime vėliau, grįždami iš Kazbegio.
Kaip žinote mums į Gruziją vizų nereikia. Bet gali išbūti šalyje 3 mėnesius. Ž puseserė Rasa atvyko čia metams. Ir kas tris mėnesius kažkur važiuoja, kad kirsti sieną (papraščiausiai iš ten nusigauti į Turkiją). Dabar kaip tik tas terminas ir suėjo ir ji pasiūlė mums visiems 1 dienai nuvažiuoti į Trabzoną, Turkijos uostą prie Juodosios jūros. Aišku, paaukoti vieną dieną buvo gaila, bet pamatyti dar vieną šalį norėjosi labai. Todėl pavakare sugryžus į Tbilisį, jau tryse sėdome į turkų autobusą, vežantį būtent į Trabzoną. Ryte būsime jau ten. Bet apie tai kitą kartą.

 

Skaityti toliau - 3 dalis