Kelionių įspūdžiai » Dviračių žygis LATGALA-2012

Dviračių žygis LATGALA-2012

 

Taigi, ilgąjį liepos savaitgalį apturėjome tokį žygį Latgaloje. Žinia jau keletą metų vis ištrūkstam kur su dviračiais paklajoti. Pernai jau nebuvom. Elzė dar visai maža, palikti negalim, vežtis kartu irgi ne. Juolab, kad kompanija, su kuria kiekvienais metais važiuojame, išsirinko tolimą šalį – Austriją.

 

Šiemet Elzė jau paaugo, žygis organizuojamas netoliese, Latvijoje. Tai jau tikrai norėjosi važiuoti. Tik atostogos mano jau suplanuotos, pusė sunaudota jau buvo, kai paskelbė, kad žygis tikrai įvyks ir vyks jis Latvijoje. Gerai, kad jis papuolė ir ant ilgojo savaitgalio, tad mūsų šeima nusprendė, kad dviračiais važiuosime bent jau savaitgalį. Elzė važiuoja su mumis. Pirminis planas, kad Živilė ir Mantvydas važiuoja dviračiais, aš su mašina į nakvynės vietą ir su Elze kėdutėje lekiu pasitikti jų. Tikrovėje viskas buvo kiek kitaip. Foto nebus, nė fotoaparato nepasiėmėm, o net ir su telefonu fotografuoti nebuvo kada. Šis tekstas visų pirma skirtas man pačiam, kad po kiek metų perskaityčiau ir prisiminčiau, kaip faina buvo.


Liepos 5 atvažiuojame į Rezeknę. Įvažiavus į ją gauname gerai liūties. Bet tokios liūties, kad per 10 metrų nieko nesimato. Bet mes dar automobilyje, tai mums kas. Tik rytoj dviračiai laukia. Tespėjame užbėgti į „Maksimą“ ko vakarienei (konstatuota, kad Latvijos „Maximoje“ latviškų karvučių nėr) ir į motelį. Motelis tai chm.... Romantišku pavadinimu „Nakts zvaigzde“, bet tik ties tos romantikos. Tokiam nudrengtam motelyje gyventi dar neteko. Kambaryje televizorius su nukąstu kampu daug pasako. „Bet pas mus nemokamas belaidis internetas yra“, bando glaistyti padėtį administratorė. Kas kad yra, prisijungus vistiek meta not corection. Na bet ką mums tik pernakvoti. Suvažiuoja visi bendrakeleiviai, vakaronė, planų aptarimas ir miegoti. Kažkaip išsimiegojom, nors motelis šalia plento, Živilė skundėsi, kad jos lova tokia įdubusi, kad skylę pagalve didele užkimšo. Na žodžiu. Bet permiegojome. O rytas už vakarą protingesnis. Juolab, kad rytas išaušo tikrai gražus. Ryte dar spėju sulakstyti iki sekančio nakvynės taško, iš kur parvežu kito automobilio vairuotojo. Pusryčių tame motelyje atsisakome, chebra mina į Rezeknę, gal ten papusryčiaus. Aš tai su mašina ir Elze. Gaunam signalą, kad rastą nebloga picerija. Visi tenai. Picos buvo ten tikrai neblogos. Ir Elzei buvo kas veikti. Didelis žaidimų kambarys sužavi ją. Paskui ją dar labiau sužavi bala lauke. Ten ji laiminga taškosi, kol tėveliai pavalgo. Visi sėda ant dviračių ir į kelią. Aš lieku su Elze. Diena karšta. Šiek tiek pasisukiojame po Rezeknę. Labai kažko įdomaus nemačiau. Užlipome ant pylimo, kur lygtais kažkokios pilies griuvėsiai. Bet tie griuvėsiai tokie labai griuvėsiai. Keletas akmenų ir tiek. Užsukam dar parduotuvėn, atsigerti Elzei, ir man, ir dviratininkams kurie jau išlėkė. Važiuojame ir mes. Netrunku dviratininkus pavyti. Šiems labai karšta. Bet laimingi. Tai ir gerai. Klausia ar bus kur išsimaudyti (važiavau juk jau ryte šitu keliu). Nelabai tų vietų bevažiuodamas ir mačiau, nors ežerų pakeliui ne vienas. Tik Ezerniekuose neblogas pliažas yra. Važiuojam toliau. Kelias pro Raznas ežerą, kuris yra antras pagal dydį Latvijoje ir pats vandeningiausias (didžiausias labai seklus ir užpelkėjęs). Kiek matau meldais apaugęs ir šis. Staiga pamatau meldų proskyną ir iš pažiūros neblogą krantą maudymuisi. Apsisuku, važiuoju atgal pasakyti. Dviratininkai lyg ir apsidžiauga. Nuvažiavęs iki ten sulaukiu dviratininkų. Deja, kad iš pažiūros gerai atrodė iš automobilio, realybėje pasirodė ne kas. Pirmi vandenin išokę konstatuoja – dumblo iki kelio. Tai kiti ir nebelenda. Visi važiuojam toliau. Elzė jau nepatenkinta, kad automobilyje reikia sėdėti. Bet kiek pazirsusi užmiegą. Mano planas buvo važiuoti iki nakvynės vietos ir ten palaukti, bet kai vaikas miega negi tampysi ir žadinsi. Kelionių gide paskaitau, kad visai šalia yra Liepų kalns. Aukščiausias Latgaloje, negana to, ant jo dar pastatytas 60 m apžvalgos bokštas. Gal ir įdomu. Važiuoju iki ten, deja, automobilį reikia palikti aikštelėje ir pačiam dar lipti kažkur. O Elzės juk nepaliksiu. Tai ir nepamačiau nieko. Sustoju pavėsyje, Elzė pamiegos, o aš paskaitau knygą. Gerai, kad mobiliajame turiu keletą įsimetęs. Pastebėjęs, kad ji budinasi vėl važiuojam. Gaudom dviratininkus, mama gal pamaitins. Randam, kaip tik pabunda. Mama maitina ir pyksta, kad seku ją ir ji negali atsiplaiduoti. Bet aš juk nesekiojiu. Susitariam susitkt Ezerniekuose, ten yra paplūdymis. Mudu su Elze pirmyn ten. Elzė jau labai pyksta kiek galima tame automobilyje. Ezerniekuose pirma parduotuvėn. Elzei pasiūlau latvišką glaistytą varškės sūrelį. Patiko, sulapnoja noriai. Važiuojam į palūdymį. Na koks puskilometris dar. Elzė jau visai pyksta ant automobilio. Bet šiaip ne taip atvažiuojam. O ten gera. Paglvojau, kad tai bus pirmos Elzės maudynės ežere. Tad laukiam mamos, kad ir ji tame sudalyvautų. O kol laukiam galima ir pabraidyti. Elzė braido, vanduo jos stichija. Laiminga, atsisėda, bet nieko tokio. Štai ir dviratininkai. Na ir maudynės. Maudosi tiek Elzė, tiek aš. Uch kaip gerai! Elzė iš pradžių labai nedrąsiai, bet paskui įsijaučia. Bet amžinai čia nesėdėsim. Laikas keliauti toliau. Susitariam lekiu iki nakvynės vietos, ten palieku mašiną, stveriu nuo stogo dviratį ir pirmyn pasitikti dviratininkų. Elzė mašinoje galutinai supyksta. Dainuoju, kalbinu, pagaliau ir atvažiuojam. Šiandien nakvosim kaimo turizmo sodyboje. Išeina paslaugi šeimininkė, nori aprodyti kambarius. Vėliau sakau, dabar dar noriu dviračiu pavažiuoti. Greit nusikeliu dviratį, uždedu kėdutę, šalmą Elzei (o jį jai uždėdi nėra lengva). Baiminuosi, kad Elzė vėl susinervuos, kad važiuoti reikia. Bet ne, dviratis jai patinka. Krykštauja, dainuoja, man per nugarą tranko. Už poros km sutinkame ir dviratininkus. Tiek to ir važiavimo. Sukamės atgal.  Živilė su Mantvydu numina 58 km, aš gal kokius 3.


Sodyba palieka dvejopą įspūdį. Šeimininkai labai malonūs, šalia ežeras (čia geriausias dalykas). Bet tai tikra kaimo sodyba, be dušo ir lauko išviete. Na bet nieko, mirkstam ežere, Elzė ir vėl krykštauja vandenyje. Atvyksta ir kita dviratininkų grupė. Šie važiavo žvirkeliais ir keikiasi, kad vietovės labai kalvotos. Tą patvirtina ir asfaltu važiavusieji. Aš tai mašina važiavau, man kas. Vėliau su mašina dar sulaukstau iki Dagda miestelio. Visiems vakarienei šašlykų ir alaus keliolika rūšių degustavimui. Vakaras puikus, kepa šašlykai, geriamas alus. Liepos 6, sugiedam himną. Man kažkaip negrabiai, supainiodami posmus, bet vistiek nuskamba gražiai. Šalia poilsiavę vokiečiai žiūri nustebę, atlekia ir šeimininkas pažiūrėti. Paaiškinus kas čia buvo, nusišypso, pasveikina. Malonūs žmonės.


Kita diena. Rytas ilgas. Mūsų automobilį paskolinam, kad pargabentų antrojo automobilio vairuotoją. Jis gi mašiną nuveža į šios dienos nakvynės vietą – Kraslava. Mes tingiai laukiam. Elzė pamačiusi dviračius entuziastingai prašosi sodinama į kėdutę. Mastom, kaip čia ir man daugiau pavažiavus. Pirmas planas, kad aš palydžiu juos kokius 10 km, gryštu atgal ir važiuoju Į Kraslavą. Iš ten vėl važiuosiu pasitikti. Paskui dar kyla mintis, kad mes važiuojame tiesiausiu keliu visi. Vakare automobilis, kuris jau paliktas ten nuveš mane iki manojo. Apsidžiaugiu tokiu planu. O ir Elzė gal išvengs automobilio. Jei kas apsisuksiu ir gryšiu, jeid ar nebūsim pusę kelio nuvažiavę. Arba Živilė su Elze palauks, kol nulėksiu iki Kraslavos ir atvažiuosiu su ten paliktu automobiliu, jei jau būsim daugiau nei pusę kelio nuvažiavę. Jėga. Sėsiu ant dviračio. Nekantrauju. Nekantrauja ir Elzė, nori ant dviračio ji. Parlekia mūsų citroenas, sėdam ant dviračių. Lekiam. Pradžioje Elzė laiminga, važiuoti patinka. Pralekiam Dagdą, daugelis stoja prie jos parduotuvės. Mes nestojam, jie važiuoja ilgesniu maršrutu, mes tiesiai. Tad kol važiuojasi, tai ir važiuojam. Deja, per skubėjimą, nepasižiūrėjau kiek turim vandens. Elzei atsigert pasirūpinta, bet sau vandens labai nedaug turim. Tik Mantvydas gertuvę. O šiuose kraštuose kaimų nedaug, parduotuvių juose dar mažiau. O diena tokia karšta. Na bet kaip nors. Horizonte užmatom ežerą. Jis šone. Gal važiuojam tuo keliuku ir pabandom rasti maudynių vietą? Ok, bandom. Važiuojam provėžom, keliukas suka į sodybą. Aš, Elzė ir Živilė stojam, Mantvydas su Dainiumi bando važiuoti toliau, jei kas pakvies. Elzei važiavimas jau pabodo, pradeda zirzti. Živilė pasiūlo perkelti kėdutę ant jos dviračio. Gal su mama geriau bus? Pradedu perkėlimo procedūras. Gryžta Mantvydas. Iki ežero taip ir nenusikasė. Lipo per elektrinį piemenį Dainius, gavo elektros. Mantvydas jau nebelipo. Po kiek laiko gryžo ir Dainius. Elektros tikrai gavo, bet išsimaudė. Nors krantas dublinas. Elzė nepasimaudys. Važiuojam toliau. Elzei su mama atrodo tikrai geriau. Bent jau nezirzia. Išvažiavus į asfaltą Živilė nurūksta, aš jos niekaip nepaveju. Tarp mūsų zujantis Mantvydas pasako, kad Elzė kėdutėje užmigo ir Živilė važiuos nestodama. Vandens atsargos baigiasi. Gerti baisiai norisi. Živilės niekaip nepavyksta pavyti. Ot varo, net ir su kroviniu tokiu. O taip gerti norisi! Važiuoju ir įsivaizduoju kaip geriu šaltą šaltą mineralinį.... uch. Sakau sau, jei jau nerasiu jokios parduotuvės, stosiu prie sodybos ir išjungęs savo kuklumą ir neryžtingumą paprašysiu vandens. Staiga pamatau, kad Živilė suka į šoną. Pasirodo rado gražią paunksmę ir pamačiusi, kad vaikui dviračio kėdutėje miegoti tikrai nepatogu, nusprendžia paguldyti ją medžių paunksmėje. Vieta graži, pavėsis, šalia bažnyčia. Šalia rodyklė, kad iki miestelio puskilometris. Su Mantvydu važiuoju ten, su viltimi, kad vis dėl to rasim parduotuvę. Yra! Uch, perku gal 4 l mineralinio. Geriam godžiai. Gryžtam pas Živilę su Elze. Elzė pasirodo jau pabudus. Ką gi, suvalgom ledų, prasivaikštom, atsigeriam ir vėl ant dviračių. Pusę kelio jau nuvažiavom, kelio atgal kaip ir nebėra tik pirmyn. Bet Elzei lyg ir visai gerai. Skaičiuoja karves, gandrus ir traktorius. Ir kaip Mantvydas sako žiūri pro langelį. Bet karšta žiauriai. Staiga Mantvydas šone už medžių užmato ežerą ir takelį link jo. Pavažiuojam. Yra!  Ir krantas neblogas! Kokia palaima. Visi virstame į vandenį. Vanduo labai malonus. Mirkstame kiek galime. Bet vistiek reikia iki kraslavos nuvažiuoti. O liko kokia 18 km. Atsigaivinę ir atgavę jėgas sėdame ant dviračių. Kaip lengvai šitie kilometrai nusivažiavo! Kraslava yra prie Dauguvos ir čia, kaip įtarėm prasideda jos slėnis. Bet taip nežymiai, bet vistik turbūt pastovus nuolydis. Per daug nesistengiant vidutinis greitis pastoviai koks 23-25 km/h būdavo. Ir taip su vėjeliu visus tuos 18 km ir atlėkėm. Atlaikė Elzė visą kelią. Ir zyzimų mažai buvo, na deja, jie buvo, kai su manim važiavo. Su mama kažkaip jai geriau buvo. Nuvažiavom 48 km.


Pati Kraslava palieka neblogą įspūdį. Tvarkingas miestukas. Ir motelis pagaliau geras. Ir su dušu, ir su tualetu. Uch kaip gera. Tik karšta. O jame kažkodėl dar ir radiatoriai šyldo. Bet vistiek po tokios dienos, po dušo čia geras jausmas.
Paskutinę dieną jau niekur nevažiavom. Ir Elzės nesinorėjo per karštį vežti  ir Živilė jautėsi nusvilusi, o ir dar namo gi mums reikia gryžti. Atgal važiuodami dar užsukom ir į Zarasus, to apžvalgos tilto – rato apžiūrėti. Nieko, įdomus statinys. Dar ir Antalieptės mariose išsimaudėm, kur gavom šiek tiek lietaus.


Išvados kokios. Latgala keistas kraštas. Turizmui gal ir nėra labai pritaikytas, bet įdomus. Rusų kalbą girdėjome dažniau nei latvių. Žmonės draugiški, nuoširdūs. Viskas šiek tiek apleista ir neprižiūrėta. Iš šio konteksto išsiskiria Kraslava, kur viskas tikrai gražiai išsčiūstyta. O mes įsitikinome, kad su Elze galime keliauti. Su dviračiais ir ja numinti 30-40 km jokių problemų. Ir tai džiugu.