Kelionių įspūdžiai » Dviračiais po Suvalkų kraštą

Dviračiais po Suvalkų kraštą

1 diena
Seirijai – Leipalingis – Viktarinas
18,5 km

Žygį tenka pradėti ne kartu su visais. Visa grupė traukiniu iš Vilniaus važiuoja iki Marcinkonių ir iš ten jau su dviračiais rieda iki pirmosios nakvynės vietos šalia Viktarino. Man su Brangiąja gi dar tą dieną tenka sudalyvauti senelio metinėse Kaune. Ačiū tėvui, kuris sutiko po viso to mus su dviračiais nuvežti iki Dzūkijos. Bevažiuojant susiskambinam su pagrindine grupe. Jie jau Druskininkuose. Nekantraujame patys minti. Už Seirijų, pravažiavus tuos kalniukus su posūkiais stabdom mašina, nuo bagažinės imam dviračius ir jau savarankiškai riedam Dzūkijos keliais. Leipalingyje buvo minties palaukti pagrindinės grupės (jiems iš Druskininkų vos vos daugiau nei mums), bet nesame tikri ar jie tikrai šiuo plentu važiuos. Truputį atsipūtus riedam toliau. Minasi labai smagiai. Štai ir Viktarinas, ten reikia sukti į šoną, rezervuota kaimo turizmo sodyba. Pora km ant žvyrkelio tarkos (tar tar tar) ir jau esam sodyboje kur mus pasitinka šeimininkė su klyksmu „Tik nevažiuokit per žolę“, vietoj „Laba diena“. Na bet paskui viskas tvarkoj, pagrindinės grupės dar nematyti. Išsimaudome, išgeriam arbatos. Jų kaip nėra taip nėr. Pasigirdi dundulis, matome didžiulis debesis. Vos pagalvojam, kad laiku spėjom prapliumpa liūtis. Bendražygių dar nėra. Ir vos baigiasi lietutis jie pasirodo. Aišku sulyti kaip viščiukai. Trumpa vakaronė ir miegot.

 


2 diena
Viktarinas – Kapčiamiestis – Beržnykai – Seinai
48 km

Rytas. Vėl į kelią. Persivarome per sodybą dviračius (šiukštu nevažinėt tik). Keli km tarka, gal 10 km asfaltu ir mes jau Kapčiamiestyje. Trumpas atokvėpis. Kas suspėja sulakstyt į vietinį alubarį, kas apie bažnyčią ratus suka. Kiekvienam savo. Atsikvėpę sukam ratus Lenkijos link. Kelias visai gražus, miškingas, pilnas uogų. Prieš pat sieną asfaltas baigiasi. Prasideda platu miško kelias. Beje mašinų ten važinėja nemažai, nors aš apie šį sienos perėjimą nebuvau girdėjęs.

 


Štai ir Lenkija. Pasienis tuščias, tik vienišas pakeltas šlagbaumas puikiai simbolizuoja Šengeno erdvę. Vėliau kelionė vyksta visai padoriu Lenkijos žvirkeliu. Visai netarka. Beržnykai. Aišku sustojimas prie kaimo parduotuvės, kurioje labai teigiamai įvertinamos alaus kainos ir pardavėjos rūpestis mūsų piniginėmis (tai jeigu čia vietoj geriat, tai aš jums taros kainos neskaičiuosiu). Už kaimo neplanuotas poilsis šalia kapinių (vienai bendražygei į grandinę įsisuko kuprinės dirželis). Paskui kelionė plentu iki Seinų. Toks neįdomus (laukais) ir sunkokas (jaučiasi pastovi įkalnė). Vos po pietų mes jau galutiniame šios dienos taške: viešbutyje Seinuose. Net normaliai ir pavargt nespėjome. Dar buvo minties pavakare pavažinėti po apylinkes, ale po checkino viešbutyje, malonioji administratorė pasiūlo dviračius užrakinti viešbučio garaže iki pat ryto. Tad minties dar pavažinėti atsisakom. Paskui pietus viešbučio kavinukėje, kur tarp lietuviškų patiekalų (Cepeliny Litewskie, vėdarai, šaltibarščiai ir pan.) bandom rasti ko nors lenkiško. Pagelbsti padavėja Aldona, kuri gražia dzūkiška tarme pasiūlo šiobeito. Kolektyvas užsikalbliuoja ant tokių bulvinių ragelių su lęšių įdaru (skanu, tik padažo lenkai gaili), seliavos (tokia žuvis kaip stinta, bet ne stinta). po pietų pasibastymas po Seinus. Miestuką apvaikštom skersai išilgai. Du kartus. Įžimybių nedaug: didžiulis vienuolynas, bažnyčia ir paminklas Baranauskui.

 


Labai daug kantorų (kas ketvirtam name) ir maisto prekių krautuvėlių (po dvi kievienam name). Vakare dalis kompanijos eina paūžt į lietuvių namų karčiamą, o mudviem su Brangiąja labai atsiliepia ta įtempta savaitė prieš atostogas. Tad jau kokią 20 val jau einam čiūčialiūlia.
 

3 diena
Seinai – Gibai – Augustuvas
72 km

Pagaliau puikiai išsimiegojau! Pusryčiai neblogi, nuotaika puiki.. Rytinis važiavimas nuostabus (beveik vien nuokalnės). Kiek pavažiavus visa mūsų grupė skyla į dvi frakcijas: plentininkai ir miškininkai. Pirmieji važiuos plentais, antrieji gi varys miško keliukais. Ilgai svarstau katruos paremti. Važiuoti plentu Lazdijai – Augustavas nelabai žavi. Nelabai žavi ir tarkuotis žvyrkeliu. Ilgai mėtausi tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Galų gale pasirenku miškininkus. Nesigailiu pasirinkimo. Lenkų žvyrkelis tai greičiau suplūkta žemė ir visai netarkuoja. O važiavimas mišku iš vis pasaka. Kelias minkštas, maloni paunksmė, pilna uogų. Gibuose dar abi grupės susitinka, bet važiuojant toliau klausimų nebekyla, lekiu paskui miškininkus toliau. Dangus traukiasi debesimis ir vis grasina pratrūkti. Bet lietaus mes nebijom. Tą supratęs dangus myžteli vos vos (o tuo metu mes slepiamės po dideliu skėčiu prie vienos parduotuvės) ir vėl išlenda saulė. Prie tos pačios parduotuvės laukia dar viena žinia – pasukom ne tuo keliu. Dabar gausis 15 km lankas. Nieko tokio! Jėgų dar kupinas. Išvažiuojam į asfaltą. Jau miško keliukais važiuoti buvo smagiau. Asfaltas toks duobėtas. Bet apylinkės gražios. Iš pradžių šalia vingiavo Juodoji Ančia, dabar šalia kelio tęsiasi Augustavo kanalas. Pietus vienoje „Karczmoje“ kurių metų visi dar spėja sulakstyti pažiūrėti kaip veikia šliuzas. Kėlė kelias baidares. Tikrai įspūdingas vaizdas.

 

 

kelias šalia kanalo tęsiasi. Asfaltą vėl keičia žvyrkelis, paskui iš viso siauras miško takelis (bet trasa pažymėta, negana to tai pasirodo ta pati „Euro Velo 11″ trasa, kuri ir per Vilnių eina (jos pradžia Graikijoje, pabaiga Norvegijoje, Nord Kape). Bet net tokiu keliuku visai smagu važiuoti tik reikia saugotis žemai esančių medžių šakų ir išsikišusių šaknų). Dar pavažiavę sulaukiame žinios, kad plentininkai jau Augustave viešbutyje, bet nieko nepavydžiu nei kiek, man visai gera ir ant dviračio. Prieš pat Augustavą sprogsta vienos bendrakeleivės padanga. Gerai, kad jau Augustavas netoli, vėl skylame. Dalis važiuoja iki viešbučio iškviesti lydinčią mašiną. Dalis jos lieka laukti. Viešbutyje pažiūriu į dviračio spidometrą. Rekordas! Dar niekada tiek per dieną nenuvažiavęs. O nuovargio nedaug (važiuoti tikrai dar galėčiau). Po vakarienės jėgų dar užtenka, tad pasivaikštome po Augustavą. Visai mielas miestukas. Toks pusiau kurortinis.
 

4 diena
Augustavas – Suvalkai (traukiniu) – Gulbeniškės – Smalnykai – Burniškės
44 km

Dalį kelio įveikinėjam traukiniu. Na kas gi norėtų važiuoti tuo Augustavas – Suvalkai – Kalvarija plentu su debesiu fūrų. Traukinys tik po 11 val, tad laiko ryte sočiai, net spėjam dar kartą miestuką apeiti. Stotyje dar vienas siurprizas – traukinys vėluos valandą. Oj lėtai ta valanda slenka. Daugelis marširuoja maršrutu stotis – parduotuvė.

 

 

Ir aišku kai tik atvažiuoja traukinys ir vyksta dviračių pakrovimas į jį, sulaukiu svarbaus skambučio iš banko. Bešnekėdamas su juo, net balsą pakeliu. Atsiprašau labai, bet ten tokia įtampa: traukinys stovi kelias minutes, reikia pakrauti dviračius o aš būdamas atostogose tikrai neatsimenu kiek ten tiksliai už butą pervesti reikia. Sutartyje juk parašyta viskas. Na bet su banku atrodo išsiaiškinu. Lenkų traukinys dviračiams rojus. Turi čia jie sau personalinį vagoną. Ir jų važiuoja tikrai nemažai.

 

 

Neilgas kelias iki Suvalkų, o čia dar vienas siurprizas. Išlipus laukia toks tuščias, platus ir ilgas peronas. Mes aišku sėdam ant dviračių. O čia mus ir pričiupo! Aišku važinėti peronu dviračiu yra valstybinės reikšmės nusikaltimas. Apsauga tvarkingai apibauduoja kiekvieną po 20 zlotų. Dar laiko užsitempia išvažinėjant iš Suvalkų. Negana to siaurame kelyje padarome ir kamštį. Bet lenkai kantrūs: nei vieno pypt ar negero žodžio. Pagaliau užmiestis, kelias platus ir tiesus. Tad pirmyn. Vėliau tradiciniai pietūs kažkur kaimo užeigėlėje. Vėl grupė skyla. Šį kartą pereinu į plentininkų frakciją – labai jau ekstremaliai žada važiuoti miškininkai. Prasideda nuostabios vietovės. Vos ne kalnai. Grožis neišpasakytas. Ir visai šalia Lietuvos. Ir pavadinimai tokie gana lietuviški. Vienoje nuokalnėje pasiekiu greičio rekordą – 50,5 km/h. Bet vėliau faktiškai vien pakilimai. Ir tokie gana statūs bei ilgi. Bet viską atperka peizažas. Ech, gražu. Aišku plentininkai kaip visada atvyksta pirmi ir spėjame apsistoti bei išsimaudyti ežere, kai pasirodo miškininkai. Pasakoja, kad buvo vietų, kad ne tai kad varytis dviračius reikėjo, bet praktiškai ir neštis. Nakvojam šį kartą lenko ūkininko sodyboje. Namas didžiulis, bene 4 aukštų.

 

 

Na viskas tokiam lenkiškam stiliuje, tvarkos neperdaugiausia. Bet čia smagu labai. Vien tai, kad mumis džiaugiasi, kaip lauktais svečiais. Vakarienė tooookia soti. O jie vis neša ir neša maistą. Visai šalia Lietuva, telefonai gaudo lietuviškus tinklus. Po vakarienės vakaronė prie laužo. Pasėdžiu truputį, bet akys jau limpa. Labanakt.
 

5 diena
Burniškės – Vyžainiai – Rutka Tartak – Kaletnik – Stary Folwark
56 km

Pusryčiai nė kiek nenusileidžia vakarienei. Stalai vėl lūžta. Negana to šeimininkė pasiūlo sumuštinių kelionei. Jaučiuosi persivalgęs. Kadangi vietovės kalvotos važiuoju su plentininkais. Laukia vienas laaaaabai ilgai pakilimas.

 

 

Kalvos viršuje pasitinka vėjo jėgainės, pasveikindamos pradeda ūžti. Prie vieno kaimelio parduotuvės praleidžiame lietų, kuris vis dėlto iš didelio debesio virsta lengvu lietučiu. Kalvos baigiasi, tad pasuku su miškininkais (plentas jau pabodo kiek). Važiavimas vieškeliais visai neblogas, Lenkijoje jie tikrai lygūs. Iš esmės mes riedame dviratininkų maršrutais. Visose apylinkėse tokių maršrutų nemažai. Iš esmės tai paprasti miško takeliai ar vietinės reikšmės keliukai, bet trąsos sužymėtos, nurodyti atstumai. Tikrai patogu. Ech, kad taip pas mus. Vėliau prieš pat mano akis griūna bendražygė. Vaizdas įspūdingas. Ačiū dievui viskas pasibaigia tik nubrozdinimais. Kiek mačiau jai labai padeda šalmas, nes vožėsi galva. Viskas. Po to vaizdelio tvirtai apsisprendžiu įsigyti šalmą.
Kitame etape pokštą iškrėčia kelias. Staiga iš visai padoraus kelio prasideda kažkoks traktoriumi išmalta provežė su tuntu dilgėlių. Kyla abejonės ar tikrai esame teisingame kelyje. Nors tako markiruotė nedingsta. Laimė toks kelias tęsiasi tik kokį pusvalandį. Vėliau vėl padorus kelelis, po poros km jau ir asfaltas.

 

 

Toliau po kokių 15 km plentu vėl sukame į mišką. Prasideda Vigrių nac. parkas. Maršrutų dviračiams pilna. Į galutinį tikslą – Stary Folwark veda bent keletas. Gali rinktis ar 9 km, ar 9,7 km. Keliukai veda miškais. Paunksmė saugo nuo saulės. Važiuoti smagu. Viename keliuke išbaidau lapę.
Vietoje mūsų laukia didžiulis namas mums vieniems. Vakare vakaronė šį kartą su gyva muzika (name buvo pianinas, o mūsų tarpe puikiai grojantis žmogus)

 

 

6 diena
Stary Folwark – Vygriai – Seinai
32 km

Nuo Folwark tik 5 km ir mes Vygriuose, garsėjančiuose savo vienuolynu. Pastatytas ežero pusiasalyje jis labai primena Pažaislį.

 

 

Greitai apibėgame jo teritoriją. Susidaro toks vaizdas, kad jis garsus tuom, kad čia mėgdavo atostogauti Jonas Paulius II. Visur vien tik jo pėdskai.
Toliau kad monotoniškas ir nuobodokas kelias iki Seinų. Šiandien labai trumpa atkarpa. Jau priešpiet esame vietoje. Seinai išvaikščioti skersai išilgai jau praeitą kartą. Tad laiką užmušinėja kas kaip. Kas išvažiuoja dar po apylinkes pasivažinėti, kas šiaip viešbutyje ilsisi.

 

7 diena
Seinai – Beržnykai – Veisiejai – Leipalingis
54 km

Dvi grupės pasidalyja jau nuo pat ryto. Plentininkai važiuoja per Lazdijus. Miškiniai gi bandys kirsti Lietuvos sieną kažkur miško keliukais. Niekas nėra tikras ar tai įmanoma, bet pasiryžę rizikuoti. Smalsu ir man, tad važiuoju su miškiniais. Keli vietiniai Beržnykuose patvirtina informacija, kad į Lietuvą galima įvažiuoti ir važiuojant miško keliukais. Informacija pasitvirtina. Nors matosi, kad dar neseniai buvo sąnkasa, bet dabar gi išmintas takelis ir pereiti galima laisvai.

 

 

Lietuva pasitinka intensyviais kelio darbais. Tiesiamas platus vieškelis. Į Lenkiją. Bet kas įdomiausia, Lenkijos pusėje visai ramu. Tik miško šunkeliukas. Girdėjome, kad prie Vištyčio atvirkščia situacija: lenkai iki sienos nutiesę asfaltuotą kelią, Lietuvos pusėje nieko nėra. Oj nemoka susitarti dar kaimynai. Vėliau begaliniai sunkus važiavimas Lietuvos žvyrkeliu. Tarkų tarka. Atmuša, atkrato viską kas įmanoma. O jau buvau pamiršęs, kas tie Lietuvos žvyrkeliai. Važiuoji į pakraštį – iš kart klimpsti į žvyrą, važiuoji tolėliau duobė ant duobės.
Galų gale Veisiejai. Pietūs vietos kavinukėje ir mes jau plente. Eismas intensyvus, padeda priminti, kad mes jau Lietuvoje. Pasigirsta pypenimai, lenkimai vos neužkliudant ir pan. Lenkijoje tokių dalykų nebuvo nei vieno. Nakvynės vieta irgi „sužavi“. Girdykla, skambiu pavadinimu „Kaimo turizmo sodyba“. Visas kompleksas. Banketinė salė, 2 a. 8 kambariai po 6-8 lovas. Ir visam kompleksui vos vienas WC ir vienas dušas. Aišku vyksta intensyvus pasiruošimas rytdienos baliui, pavadinimu vestuvės. Na bent aplinka graži, o ežero vanduo maloniai gaivina

 

8 diena
Leipalingis – Merkinė – Marcinkonys
55,5 km

Marcinkonys – Vilnius (traukiniu)
Paskutinė žygio diena. Liūdnoka. Kelionė buvo labai smagu. Įsiminė ilgas pakilimas į Merkinės kalną. Vėliau maudynės šaltame Merkio vandenyje. Vakarykštė tarka duoda savo rezultatą. Labai skauda užpakalį :). Marcinkonyse atsirandame gana anksti – iki traukinio dar visos 2 val. Pasiūlymui važiuoti iki Varėnos ir ten sėsti į traukinį nesusižaviu. Lieku laukti vietoje. Du šaunuoliai išvažiuoja dviračiais iki pat Vilniaus.

 

 

Galų gale sulaukiamas traukinys, Varėnoje pasiimame bendrakeleivius ir atpūškuojame į Vilnių.